Prof. A. Gaigalaitė ir žurnalistė J. Žeimantienė monografijoje
„Juozas Purickis-Vygandas" nuosekliai ir išsamiai apžvelgia itin iškilios, tačiau nepelnytai primirštos Nepriklausomos Lietuvos asmenybės - politiko, diplomato, žurnalisto, publicisto J. Purickio gyvenimo kelių. Knyga parašyta įdomiai ir pagauliai. gausiai iliustruota, papildyta kruopščiai surinkta .1. Purickio bibliografija, tad turėtų būti patraukli ne vien profesionaliems istorikams, bet ir visiems tiems, kurie šiandienos mūsų tautos kelyje nepamiršta atsigręžti į Lietuvos istoriją.
PRATARMĖ
„Viena brangiausių žmogaus dovanų ir vienas stipriausių kultūros veiksnių yra sugebėjimas rašto ir spaudos ženklais išreikšti žodį-tobuliausią minties tarpininką.
Rašte ir spaudoj tartai minčiai nei laikas, nei tolis ribų nestato, tiktai nutraukia nuo jos melagingą kaukę, pro kurią momentas kalba. Tada lieka paminklas - ar mūsų menkystei, ar mūsų didybei. Kokį žodį mes tarsime?" - 1923 m. pabaigoje klausė Vincas Mykolaitis-Putinas, naujojo krikščionių demokratų savaitraščio „Rytas" pasirodymo proga paprašytas pasidalyti samprotavimais apie spaudos ir visuomenės santykius.
Tuo pačiu laikotarpiu iš politikos į žurnalistiką pasukęs Juozas Purickis, ano meto Lietuvos visuomenei žinomas Vygando slapyvardžiu, ne tik mintijo apie tai, kaip „lavintis ir lavinti kitus spausdintu ir gyvu žodžiu."Jis netgi puoselėjo svajonę sukurti katalikišką dienrašti, pajėgsiantį vadovauti Lietuvos politikai. Deja, svajonę tik iš dalies įgyvendino, 1925 m. pavasarį neilgam tapęs oficiozo „Lietuva" redaktoriumi.
Tarp šių dviejų asmenybių galima įžvelgti daugybę sąsajų: studijos (nors ir ne tuo pačiu metu) Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Freiburgo katalikiškajame universitete. Pastarųjų rezultatas - filosofijos daktaro laipsnis. Visapusiškas įvairių filosofinių bei istorinių mokyklų pažinimas ir propagavimas, niekada nenukrypstant į pigų, supaprastintą katachetizmą. Pagaliau nutolimas nuo kunigų luomo ir net oficialus pasitraukimas iš jo, kartu išsaugant gebėjimą ir visuomeninių, ir dvasinių kataklizmų akivaizdoje nenukrypti nuo idealistinės, žmogiškomis vertybėmis grįstos pasaulėžiūros.
Ir šiandien Kaune, ramioje Vaižganto gatvelėje, mąsliai žvelgia į apačioje šurmuliuojančią vakarykštę laikinąją sostinę namas, kuriame ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyveno bei rašė ir įžymus lietuvių poetas V. Mykolaitis-Putinas, ir gabus žurnalistas J. Purickis. Tiesa, memorialinė lenta iki šiol teatidengta pirmajam. Galbūt todėl, kad antrajam buvo atseikėtas gerokai trumpesnis žemiškasis kelias, o ir kad jo profesija kur kas kasdieniškesnė, šis tiesioginis permainingų Lietuvos nepriklausomybės tapsmo ir tvirtinimo įvykių dalyvis bei metraštininkas, spaudos istoriko Mykolo Biržiškos vertinimu, tiesiogiai prisidėjęs prie tautinės savimonės formavimo, praradus nepriklausomybę ilgam liko pamirštas.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį, mėgindami užčiuopti dinamišką pirmojo Lietuvos nepriklausomybės tarpsnio pulsą, J. Purickį vieną pirmųjų nepriklausomos Lietuvos diplomatų, VI Ministrų kabineto (1920 06 19-1922 02 01) užsienio reikalų ministrą, žurnalistą bei publicistą, amžininkų vadintą Lietuvos tarpukario žurnalistikos tėvus, ilgametį Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką ir nepailstantį visuomenės veikėją- iš naujo atrado ir tebeatranda istorikai, kultūrologai, žurnalistai. Tačiau reikia pažymėti, kad iki šiol atskiruose leidiniuose J. Purickis minėtas dažniausiai epizodiškai, tad dažnai neišvengta netikslumų bei apsirikimų, kurių pasitaiko net enciklopediniuose leidiniuose.
Tuo tarpu J. Purickio gyvenimo tempas ir atkuriant Lietuvos valstybingumą, ir vėliau, pertvarkant ūkio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo sritis, buvo toks intensyvus, o kūrybinis palikimas toks gausus, kad, net paskyrus keletą metų nuodugnioms šią daugiabriaunę asmenybę liečiančios faktografinės medžiagos studijoms, vis dar pavyksta užčiuopti naujų detalių, papildančių ar net pakreipiančių netikėta vaga, regis, jau susigulėti spėjusius dalykus.
Itin reikšmingais Lietuvai metais, iš pradžių siekiant valstybingumo atkūrimo, vėliau, iškovojus nepriklausomybę, tarptautinio valstybės pripažinimo, J. Purickis žengė pirmeivių gretose ir savo politine, visuomenine veikla bei kūrybiniu palikimu ne tik pasistatė sau nuo laiko ar valdžių malonės nepriklausantį paminklą, bet ir paliko mums raktą į daugelį ano meto įvykių ir charakterių, kuriuo, tikime, dar ne sykį pasinaudos ne viena Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojų karta.
Galima įvairiai interpretuoti tokius problemiškus J. Purickio biografijos momentus, kaip Sacharino byla, pasitraukimas iš kunigų luomo, nutolimas nuo Krikščionių demokratų partijos ir suartėjimas su tautininkais A. Smetonos valdymo metais, galima įžvelgti vienokią ar kitokią jo vietą tarpukario visuomeninėse, politinėse ir kultūrinėse realijose, bet nutraukus metų skraistę nuo kūrybinio jo palikimo, kuris po daugybės dešimtmečių tebėra tiesioginė autoriaus erudicijos, vertybinių orientacijų ir gyvenamosios tikrovės pažinimo bei vertinimo išraiška, aiškiai matyti, kad žymaus tarpukario žurnalisto Mato Šalčiaus liudijimas J. Purickį buvus „retos asmeninės kultūros" žmogų - tikrai ne reveransas be laiko Anapilin išėjusio kolegos atminimui.
Itin reikšmingais Lietuvai metais, iš pradžių siekiant valstybingumo atkūrimo, vėliau, iškovojus nepriklausomybę, tarptautinio valstybės pripažinimo, J. Purickis žengė pirmeivių gretose ir savo politine, visuomenine veikla bei kūrybiniu palikimu ne tik pasistatė sau nuo laiko ar valdžių malonės nepriklausantį paminklą, bet ir paliko mums raktą į daugelį ano meto įvykių ir charakterių, kuriuo, tikime, dar ne sykį pasinaudos ne viena Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojų kartą.
