Juodoji knyga

Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – geriausiai iš savo kartos turkų rašytojų pasirengęs įsilieti į šiuolaikinės Europos literatūros sroves. Jis džiūgauja, kad tai, kas jo romanuose laikoma naujovėmis ir eksperimentais, iš tiesų yra naujai atrastos tradicinės formos. Jo kūryboje atsisakoma intelektinės tradicijos, kuri siekė tapti vakarietiška, pamiršdama praeitį. „Jei mėgini užgniaužti prisiminimus, kažkas nuolat grįžta, - sako Pamukas. - Aš esu tai, kas grįžta.“

"Jeigu nėra ką pasakoti, vadinasi, žmogus labai priartėjo prie to, kad būtų pats savimi. Tyla reiškia, kad baigėsi visi prisiminimai, knygos, istorijos, atmintis. Tik išgirdęs šią tylą, žmogus gali tapti liudininku to, kaip iš jo paties sielos gelmių, iš begalinių ir tamsių jo esybės labirintų kyla balsas, kuris gali paversti žmogų pačiu savimi."
Kritikų ir skaitytojų lyginamas su Jamesu Joyce‘u, Jorge Luisu Borgesu, Umberto Eco ir kitais didžiaisiais XX a. rašytojais, Pamukas savo kūryboje sėkmingai derina rytietiškus motyvus, legendas, tradicijas ir ypač savo mylimo Stambulo vaizdus su puikia vakarietiškojo postmodernizmo tradicija. Todėl jis susilaukė pripažinimo ir tėvynėje, ir visame pasaulyje. Jis vadinamas vienu reikšmingiausiu šiuolaikinių Europos rašytojų, o jo knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų.
Pagrindinis „Juodosios knygos“ veikėjas – teisininkas Galipas. Jo žmona paslaptingai dingsta sykiu su savo įbroliu, žymiu žurnalistu, kurio rašiniais Galipas žavisi nuo vaikystės. Ėmęs jų ieškoti, Galipas pamažu užima svainio butą, drabužius... gyvenimą. Ir tai dar tik pradžia klaidžių paslapčių, kurių knibždėte knibžda egzotiškos Stambulo gatvės.