Šioje knygoje "Jonas Misiūnas - Žalias Velnias", paremtoje Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) dokumentais ir bendražygių prisiminimais, pasakojama apie Didžiosios Kovos apygardos, pokariu kovojusios Širvintų, Kaišiadorių, Trakų, Ukmergės, Jonavos dabartinių rajonu teritorijose, vadą Jona Misiūną - Žalią Velnią, jo draugus, partizanų kovas ir veikimo taktika.
Įvadas
Įvadas
Legendinio pasipriešinimo kovų vado Jono Misiūno - Žalio Velnio (Žaliojo Velnio, 300) partizaninė veikla didžia dalimi susijusi su Kaišiadorių, Širvintų, Trakų, Ukmergės kraštu. Čia jis pradėjo burti vyrus ginkluotam pasipriešinimui, tapo Didžiosios Kovos apygardos (DKA) vadu. Štabas su apsaugos būriais dažnai įsikurdavo Livintų, Žaslių, Kaugonių, Kaukinės, Čiobiškio, Rusių Rago, Musninkų apylinkėse.
Juozas Lukša knygoje „Partizanai", parašytoje ir išleistoje už „geležinės uždangos" (išeivijoje ir Lietuvoje išleisti jau penki leidimai), taip aprašė DKA veiklą: „Prie Trakų, Vilniaus, Kaišiadorių ir šiaurės rytų pakaunėje darbavosi Žalias Velnias, masėms virtęs legendiniu asmeniu. Jo sumani veikla bei drąsa, žmonių lūpų dar pagražinta, sklido po plačias apylinkes, tapdavo istoriniais mitais". Tai buvo DKA partizaninės kovos pusiaukelėje.
Šioje knygoje papasakosime apie Jono Misiūno - Žalio Velnio gyvenimą, kartu ir apie Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Didžiosios Kovos rinktinės (DKR), vėliau - LLA Vilniaus apygardos 5-ojo rajono, prie kurio buvo prijungta Ukmergės krašte veikusi Balninkiečių laisvės rinktinė, pervadinta į DKA B rinktinę, o po pražūtingos MGB veiklos ir agentų išdavysčių, atstovavusios visą Didžiosios Kovos apygardą, veiklą.
Knygose, straipsniuose, mokslininkų darbuose vartojami Jono Misiūno ir Žalio Velnio, ir Žaliojo Velnio slapyvardžiai. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad pirmiausiai Jonas Misiūnas pasirinko Žalio Velnio slapyvardį. Juo pasirašyti 1944-1946 metų atsišaukimai, įsakymai, leistas laikraštis „Žalia giria". Žinoma, kad netoli Kaugonių, kur liko gyventi Onutė Krivickaitė-Misiūnienė su sūnumis, buvo Žalio rago kaimas. Istoriko Kęstučio Kasparo sudarytame DKA partizanų Žinyne užfiksuota apie 4000 šios apygardos kovotojų, ryšininkų, rėmėjų pavardžių ir slapyvardžių, - vyrauja augalų, paukščių, žvėrių, pagonių dievų vardai. Dviejų žodžių slapyvardis - retenybė.
Štai Pigonių kaime, Musninkų valsčiuje, būrio vadas Antanas Paškevičius pasirinko Neries Akmens slapyvardį, savo ryšininkę Aldoną Sipavičiūtę Žalias Velnias vadino Velnio Išpera, o Semeliškių valsčiaus bataliono vadas Antanas Galinis pasivadino Juodąja Kauke. Plečiantis DKA partizanų veiklos teritorijai, dažniausiai naudotas vado slapyvardžio trumpesnis varantas - Žalias Velnias. Šiuo slapyvardžiu pasirašyti ir platinti atsišaukimai. Tačiau taip pat yra išlikusių dokumentų su Žaliojo Velnio vardu. Šiandieniniams istorikams aiškinantis šią problemėlę, padėtį sunkina tai, kad DKA archyvo beveik neišliko, o Lietuvos ypatingajame archyve daugumoje tėra anų dokumentų vertimai į rusų kalbą, o juose Žalias ir Žaliasis verčiami vienodai - zelionyj.
Yra ir dar vienas faktas, verčiantis Joną Misiūną vadinti ne Žaliuoju, bet Žaliu Velniu. KGB užsakymu 1960 metais išleistoje knygelėje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje" (sudarė B. Baranauskas ir G. Erslavaitė) yra spausdinami vadinamieji „savanoriški" kunigo, Čiobiškio parapijos klebono Liudviko Puzono parodymai. Aštuonių puslapių „prisipažinime" kunigas savo ranka aprašė DKR kovų pradžią nuo 1944 metų liepos pirmųjų dienų. Tad jis buvo neabejotinai vienas iš pirmųjų liudininkų J. Misiūno slapyvardžio pasirinkimo istorijoje. Knygoje atspausdinta, kad L. Puzonas Joną Misiūną vadina Žaliuoju Velniu, tačiau ten pat publikuojamuose dviejuose to „prisipažinimo" rankraščio faksimilės puslapiuose lengva perskaityti, kad iš tiesų kunigas, vienas iš pirmųjų jo bendražygių, J. Misiūną vadino Žaliu Velniu. Šiandien sunku suprasti, dėl ko MGB darė knygoje tas pataisas, iškraipė faktą ir koks jų buvo tikslas.
Štai ištrauka iš MGB suimto Čiobiškio parapijos klebono Liudviko Puzono 1946 metų vasario 13 dieną prieš šautuvo vamzdį parašytų vadinamųjų „savanoriškų" parodymų „Kaip aš ir Žalias Velnias pradėjome organizuoti Didžiosios Kovos rinktinę" rankraščio:
„
Žalias Velnias su savo vienu draugu buvo demobilizuoti iš Plechavičiaus armijos. Žalio Velnio pavarde Jonas Misiūnas. Jo draugo pavardės nežinau. Misiūnas Plechavičiaus armijoje buvo viršila. Jis yra pilnas puikybės ir žiaurus vyras. Jis norėjo, kad šis darbas skaitytųsi jo vieno. Todėl nenorėjo duoti niekam kitam jo pavaduoti. Ginklus išslapstė miške ir pas žmones. Jam padėjo iš Plechavičiaus armijos išėję vyrai. Tai, kiek man žinoma, - Tveraga Česlovas, Marcinauskas Stasys, Marcinauskas Juozas, Marcinauskas Vladas ir kiti. Pas mane klojime buvo palikti jų kariški ratai, pakinktai dviejų arklių ir balnas. Arklius nuvarė į prieglaudą. Tai su jais dirbo ir juos šėrė. Paskui vežimą iš klojimo atsiėmė Misiūnas su kitu draugu. Žinau, kad tas draugas buvo kautynėse paskui užmuštas. Liko vienas Misiūnas. Jis save pasivadino Žaliu Velniu ir pradėjo užmušinėti tarybiškai nusiteikusius žmones. Tuomet užmušęs pasirašydavo Žaliu Velniu ir palikdavo įdėtą kortelę į lavono rankas ar kaip kitaip. Žmonės pradėjo juos visus vadinti „Žaliais Velniais". Paskui tik sužinojo, kad Žalias Velnias yra vienas, o kiti visi jo pagalbininkai. Savo grupę jis pavadino Didžiosios Kovos rinktine." (kalba netaisyta).
Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiuose DKA atsišaukimuose į Lietuvos žmones, partizaninėje spaudoje buvo vartojami abu Jono Misiūno slapyvardžio variantai - Žalias Velnias ir Žaliasis Velnias. Tik reikia žinoti, kad vado vardu atsišaukimai buvo rašomi, spausdinami ir padaliniuose (kuopose, rinktinėse), o kai kurie šiandien archyvuose esami buvo verčiami iš rusų kalbos, originalų neradus. Galbūt dėl to ir pats Žalias Velnias neprieštaravo.
