Jokių orchidėjų mis Blendiš

„Jokių orchidėjų mis Blendiš“ - intriguojantis pasakojimas apie tai, kaip du netikšos nusikaltėliai dėl išpirkos pagrobia nekaltą turtingą įpėdinę. Ji atitenka dar didesniam sukčiui, tokiam Slimui Grisomui. Jo ketinimai anaiptol nėra garbingi, tačiau pamačiusi, kokie degeneratai yra kiti Grisomų gaujos nariai, mis Blendiš pajunta silpnybę bosui...

Knygos „Jokių orchidėjų mis Blendiš“ parduota virš pusės milijono kopijų, ją perskaitė daugiau kaip septyni milijonai žmonių.

"Kažin ar buvo grožinėje literatūroje gyviau pavaizduotas gangsterių žiaurumas. Pagrobtosios mis Blendiš kančios ir likimas užgniaužia kvapą."
Liverpool Post

IŠTRAUKA

- Ach, jauskitės kaip namie, Klarkai Geibiai, - pratrūko blondinė, vėl išskleisdama rankas ant baro. - Kokia širšė jums įgėlė?

- Neaušink burnos, - burbtelėjo jis ir nusisuko. Mergina gūžtelėjo pečiais ir vėl įniko skaityti bulvarinį romaną. Beilis sriūbtelėjo didelį gurkšnį ir pasijuto geriau. Paskui atsilošė kėdėje ir užsitempė ant akių skrybėlę. Jį suėmė nerimas. Rilis kraustėsi iš proto dėl pinigų. Jeigu jiems artimiausiu metu nepavyks už ko nors užsikabinti, teks apiplėšti dar vieną banką. Beilio tai visiškai netraukė - ypač dabar, kai aplinkui šmirinėjo federalinio tyrimų biuro agentai. Situacija darėsi įtempta. Jeigu artimiausiu metu nenutiks nieko bloga, bus galima lengviau atsikvėpti. Iš savo vietos jis matė „Pekarde" knarkiantį senį Semą. Beilis šyptelėjo. Tas vyrukas jiems tikra rakštis. Jam tik pavalgyti ir pamiegoti, o jau ką nors suveikti lieka Riliui ir jam, Beiliui. Jis vėl gurkštelėjo ir prisidegė cigaretę. Viskis priminė Beiliui, jog jis vis dėlto turi skrandį, ir jis dirstelėjo per petį į blondinę.

- Ei, braškyte! - pašaukė. - Gal man kas patarnautų šioj skylėj?

Įsirėmusi rankomis į klubus mergina priėjo ir sustojo prie pat jo alkūnės.

- Ar tik ne per stiprius pusryčius pasirinkote? - paklausė ji žvelgdama į viskį. - Ko pageidautumėt?

- Kiaušinienės su kumpiu! - pareiškė jis, bakstelėdamas į ją pirštu. Tačiau nepataikė - ji vikriai išsisuko.

- Neužmirškit, kiek jums metų, Romeo! - atšovė blondinė. - Pirmiau atgaukit jėgas, paskui gulkit į lovą.

Stebėdamas, kaip ji sukasi prie viryklės, Beilis šyptelėjo. Įgudusia ranka sumušusi kiaušinius į keptuvę, mergina šmaukštelėjo ant grotelių storą bryzą kumpio.

Kol jis lūkuriavo, įėjo Heinis. Beilis pamojo jam, ir mėsingas it guminis Heinio veidas persprogo plačia šypsena. Jis prikėblino kuo skubiau - kiek tik leido jo trumpos kojos, ir, atsargiai nutūpęs ant Beilio pastūmėtos kėdės, įniko šluostytis veidą nešvaria nosine.

- Velniai griebtų! Na ir karšta! - sušuko jis, atmesdamas savo riebaluotus plaukus už kėdės.

- Kas naujo? - paklausė Beilis.

- Duok išgerti, - paprašė Heinis, o jo mažos akutės įsmigo į butelį.

Beilis įpylė jam stipriojo ir stebėjo, kaip draugužis su pasimėgavimu maukia. Heinis buvo geras vyrukas. Mėgo pasiklausyti, ką žmonės kalba, ir greitai sužinodavo visas naujienas. Vis dėlto tarp šantažuoti mėgstančių visuomenės padugnių jis buvo svetimas.

- Na, kaip sekasi? - draugiškai žybtelėjęs akimis paklausė jis. - Viskas gerai?

- Nieko gero, - atšovė Beilis, numesdamas ant grindų nuorūką. - Ištisas savaites jokių prošvaisčių. Velniop! Net arkliai mus išduoda.

Heinis nukorė savo įmitusį sprandą.

- Taip... - tarė jis. - Tu teisus. Ir ko tikėtis tokiam karštyje? - Palinkęs į priekį jis tyliai pratarė: - Girdėjau, Pontjakas buvo sėkmingas.

Beilis nusišaipė.

- Pontjakas? Klausyk, tas kuinas pabėgęs nuo vaikiškos karuselės!

Heinis, atrodė, įsižeidė.

- Klysti, - pareiškė jis. - Už tą žirgą sumokėta krūva pinigų. Statyk ant jo!

- Niekai, - nukirto Beilis. - Paklausęs tavo paskutinio patarimo, prakišau penkis dolerius. Pamanykit, Pontjakas! - Jis piktai šliūkštelėjo sau į taurę viskio.

Priėjo blondinė su užsakytu patiekalu.

- O jūs valgysit ar tik sėdėsit? - linktelėjusi į Heinį, paklausė ji.

Šis piktai dėbtelėjo į ją.

- Negi atsisakysi užkąsti tik dėl to, kad karšta? - burbtelėjo. - Atneškit kepsnį.