Johanas klajūnas

XVIII–XIX a. 5–17 metų neturtingų Vakarų Agderio šeimų vaikai nusileisdavo iš kalnų ir susitikdavo prie Konsmo bažnyčios. Iš ten visi būriu traukdavo į Rytų Agderį. Dažnai šiems klajūnams tekdavo įveikti 150–200 kilometrų pėsčiomis, neretai basiems, per kalnus ir slėnius. Pasiekę turtingesnes sodybas likdavo vasarai dirbti. Jie mėždavo tvartus, ruošdavo maistą, kraudavo šieną, ganydavo gyvulius. Vilkai ir lokiai buvo nuolatinis pavojus tiek žiemą, tiek vasarą. Vaikai dirbdavo už maistą. Retai kada už vasaros darbą gaudavo batų porą ar 50 kronų. Daugelis jų sulaukę 16-os išplaukdavo į JAV.

Žiema, rodės, niekada nesibaigs. Amoto sodyboje maisto ėmė trūkti ne tik gyvuliams, bet ir žmonėms. Tėtis iškeliauja dirbti į laivą. Namie lieka keturi vaikai ir penktojo besilaukianti mama. Johanas – trečiasis brolis, kuriam labai skaudu matyti vis mažiau besišypsančią mamą. Kai pavasaris pasivėlina ir medžių žieve reikia ne tik šerti vienintelę karvutę ir avį, bet ir primaišyti jos į duoną, vienas iš vaikų turi palikti namus ir keliauti uždarbiauti į ūkį slėnyje. Johanui teks patirti daug nepaprastų nuotykių kelionėje, džiugių pažinčių bei kraują stingdančių susitikimų su žiauriais žmonėmis ir milžinišku lokiu.

Filmų kūrėjos ir scenaristės Gretės Salomonsen knyga "Johanas klajūnas" – įspūdinga ir jaudinanti tikra istorija apie XIX a. Norvegijos gyvenimą, mažųjų darbininkų klajones per kalnus į turtingesnes vietoves ir sunkų darbą pas didžiuosius ūkininkus. Ją 1991 m. papasakojo du šimtamečiai, vaikystėje ragavę klajūno duonos.

Iš norvegų k. vertė Raimonda Augutytė