Jo brolis

Philippe'as Bessonas, jaunas prancūzų rašytojas, šlovę pelnė vos įžengęs į literatūros pasaulį. Pasirodžius pirmajai jo knygai "Kai nėra žmonių", drąsiai, išradingai pasakojančiai apie platonišką M. Prousto ir šešiolikamečio vaikinuko draugystę, ir kritikai, ir skaitytojai vienbalsiai tvirtino: gimė tikras rašytojas.

"Jo brolis" - antrasis, Ph. Bessono romanas - tai jaudinanti gedulinga giesmė apie mirštantį brolį.

Jie buvo du, Lukas ir Tomas, panašūs kaip dvyniai ir drauge tokie skirtingi. Lukas myli berniukus, Tomas mergaites, Lukas linkęs į literatūrą, Tomas į muziką, bet juos sieja visus išbandymus atlaikiusi meilė. Nuo pat ligos pradžios Tomas jaučia žiaurią lemtį ir vis dėlto, beveik neturėdamas vilties, pereina tyrimų, ligoninės, skausmingo gydymo golgotą. Gal tai atpildas už padarytas nuodėmes? Jį palieka draugė, tėvai sunkiai ištveria buvimą šalia. Tik Lukas nesitraukia nė per žingsnį, niekada nemeluoja ir diena po dienos seka mums puikią, sukrečiančią sakmę.

Pagal romaną "Jo brolis" P. Chéreau pastatė filmą, kurį žiūrėdamas verkė net pats knygos autorius.

Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė

IŠTRAUKA

Kovo 7 d.

Kitame laido gale išgirstu Tomo balsą. Pakėlęs ragelį, iš pradžių net nesu tikras, ar tai jo balsas: jis kažkoks liūdnas ar prislopęs, kaip ką tik atsibudusio žmogaus. Bet labai greitai atsitokėju. Atpažįstu jį net persimainiusį. Tai vaikystės balsas, metai ir mutacija man jį mažai tepakeitė. Šis balsas toks pat kaip visada, toks pat, koks skambėjo mokyklų aikštelėse, kambario tamsoje ir vasaros paplūdimiuose. Tai paauglio balsas, kai jis mėgina sulaikyti juoką, lėtas balsas, kai nori atrodyti rimtas. Šįryt kitame laido gale girdėti lėtas balsas.

Tomas sako, kad rezultatai nėra geri. Nežinau, apie kokius rezultatus jis kalba. "Kraujo tyrimų, tai buvo paprasčiausias patikrinimas." Trombocitų kiekis mažas, labai mažas, nenormaliai mažas. Nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. "Gydytojas sako, kad man gresia nuolatinis hemoragijos pavojus. Jis pavartojo tokį terminą." Nujaučiu, kad tai rimta. "Visko gali būti."

Iš pradžių Tomas kalba apie sankciją, atpildą, sudrausmi-nimą, ir aš nesusigaudau, ką jis čia paisto. Įsidėmiu tik žodį "bausmė". Paskui jis papasakoja apie tęsiamą, bespalvį balsą, kuriuo kalbėjęs senas medicinos tyrimų laboratorijos darbuotojas, apie to pavargusio žmogaus ramybę, galinčią išvaryti iš proto. Pasako, kad vėliau gydytojo žvilgsnis buvęs šaltas, tarytum rausęsis po jo vidų, ieškojęs padarytos klaidos. Jis prisimena abejingą, net neužjaučiamą veidą ir lyg niekur nieko sviestą frazę: "Trombocitopenija, kuria susirgote, gali reikšti, kad jūsų serume yra antikūnių". Tomas nieko neatsakė, nieko neklausinėjo. Jauna moteris, kurią sutiko laukiamajame išėjęs iš priėmimo, pasiteiravo, ar jis gerai jaučiasi, nes atrodo visas išbalęs. Regis, jai jis taip pat nieko neatsakė. Tik kai atsidūrė gatvėje, jį suėmė paniška baimė. Jis pavartojo būtent šiuos žodžius: "paniška baimė". Prie telefono aš tyliu. Suvokiu, kad nereikia kalbėti, tik klausytis, leisti jam baigti pasakojimą. Girdžiu tokį kaip vaikystėje balsą. Prieš akis iškyla aikštelės, kambarys, paplūdimiai. Baiminuosi grėsmės, kuri vis aiškėja, rengiasi pulti vaikystę. Jis sako pirmiausia pagalvojęs apie moterį, kurią ankstyvą rytą bučiuodavo tarpdury, Klerę. Verkęs apie ją galvodamas, nepajėgęs atsispirti, tai atsitikę savaime, jis nieko negalėjęs padaryti, tai jį tiesiog užlieję. Šitai pasakodamas jis vėl pratrūksta rauda, kuri užspaudžia gerklę. Abu stovime prie telefono, prislėgti siaubingos jo ašarų tylos. Mėginu prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau brolį verkiant, bet taip ir neprisimenu. Nežinau, kada tai buvo. Per daug laiko prabėgo. Atmintyje išsaugojau tik juoką, nuostabų paauglio juoką, neįtikėtinai jauną juoką. Baigdamas Tomas paklausia, ar negalėčiau pas jį atvažiuoti. Nenorįs būti vienas. Aš važiuoju. Važiuoju.