Jis vadina mane mama

„Jis vadina mane mama“ – tikra, šokiruojamai atvira, jautri ir skausminga istorija apie vaiko globą. Virginijos šeima Artūrą globoti pradėjo, kai jam buvo penkeri. Ši globa nebuvo nuolatinė – Artūras dažnai viešėjo globėjų namuose, leido su jais savaitgalius ir atostogas, bet pastovia jo gyvenamąja vieta taip ir liko vaikų globos namai. Iš pirmo žvilgsnio žavus ir charizmatiškas, Artūras nebuvo lengvas vaikas. Perkėlimai iš vienų globos ir mokymo įstaigų į kitas, paauglystėje diagnozuoti ir vis labiau ryškėjantys psichopatinės asmenybės bruožai, vagystės, teistumas, narkotikai – jo gyvenime buvo visko. Virginijos tiesiamos pagalbos rankos Artūras įsikibdavo trumpam, o sužibusias viltis greit prarydavo nevilties bedugnės. Visa tai gerokai įsiūbavo iki tol ramiai plūduriavusį darnios šeimos laivelį.

„Vargu ar buvau jam tokia gera mama, kokia turėjau būti. Vis dėlto buvau verčiausia šio vardo iš visų su juo bendravusių žmonių. Stebiuosi, kaip jam pavyko išsaugoti tikėjimą manimi, kai iš visų pusių šis tikėjimas buvo klibinamas. Vaikų namų direktorės, auklėtojos, jo draugai, vaikų teisių specialistai – kone visi Artūrui bandė įrodyti, kad aš esu ne visai mama, tiksliau – visai ne mama. Visiškas niekas, nulis arba net kažkas su minuso ženklu. Kažkas, kas sugriovė jo gyvenimą, sudaužė viltis, padarė jį tuo, kas jis yra dabar. Buvau jų atpirkimo ožys, geriausiu atveju – tuščia vieta. Jie siekė priversti tuo patikėti Artūrą. Bet jis vis tiek vadino mane mama ir besąlygiškai manimi pasitikėjo.“

Kaip išlaviruoti tarp šeimos ir globojamo vaiko poreikių? Ar įmanoma išeiti iš šio užburto rato, nieko neaukojant? Kas geriau – atverti dalį širdies ar laikyti ją saugiai uždarytą, nesuteikiant tuščių vilčių? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas skaitytojas ras savo atsakymą. „Gali būti, kad smerkimo sulauksiu daugiau nei palaikymo, – sako knygos autorė. – Bet niekas negali manęs prikalti prie kaltės kryžiaus labiau, nei pati save esu prikalusi.“ Šioje istorijoje nėra teigiamų ar neigiamų herojų, kulminacijos, laimingos arba tragiškos pabaigos. Ji banguota ir daugiaprasmė kaip ir pats gyvenimas.

Virginija Rimkuvienė (g. 1969 m.) baigė lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. Penkerius metus dirbo lietuvių kalbos mokytoja, vėliau pasuko į žurnalistiką. 25-erius metus buvo žurnalų „Ieva“, „Cosmopolitan“ ir „Moteris“ žurnalistė ir redaktorė. 2020 metais Virginija paliko aktyvią žurnalistinę veiklą ir išleido pirmąją publicistinio stiliaus knygą „Man – 50. Ir aš dar gyva“, kuri pateko į 2020 m. knygos.lt perkamiausių negrožinių knygų TOP 10.