Jis ir ji. Artimų santykių istorija (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Ši nepaprasta knyga „Jis ir ji. Artimų santykių istorija“ labai atvirai pasakoja apie tai, ką daug kas norėtų nutylėti... tarsi to apskritai nebūtų. Taigi knyga yra apie artimus santykius tarp vyro ir moters. Dar tiesiau – knyga apie seksą

Knygoje „Jis ir ji. Artimų santykių istorija“ aprašyta seksualinių santykių istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Remdamasis gausia faktine medžiaga, autorius atskleidžia fiziologinius, psichologinius, socialinius, teisinius ir moralinius temos aspektus.

Autorius Jonathan Margolis atliko didžiulį darbą, išanalizavo daugybę faktinės medžiagos ir pabandė atsakyti į klausimą, kuris kamuoja žmoniją ištisus amžius: ar seksualinė sueitis yra tik giminės pratęsimo veiksmas, ar tai malonumas, kurį mums dovanoja Gamta kaip atlyginimą už tai, kad savo giminę pratęsiame? Kokią įtaką seksas padarė žmonijos kultūrai? Religijoms? Ekonomikai? Mokslui?

Knyga „Jis ir ji. Artimų santykių istorija“ – pirmas darbas, kuris nubrėžia gaires, leidžiančias mums suprasti sekso vaidmenį civilizacijos istorijoje.

IŠTRAUKA

PIRMASIS SKYRIUS. Seksualiausias primatas

Mūsų vaikai nėra mūsų vaikai. Jie - gyvenimo geismo sūnūs ir dukterys.
Kahril Gibran

Pirmieji „lytiniai santykiai" - pirmas dviejų būtybių susiliejimas, kai susijungė jų DNR ir susikūrė nauja gyvybė - tikriausiai įvyko maždaug prieš pusantro milijardo metų pirmykščio vandenyno gelmėse. Manoma, kad „meilužiai" ir „tėvai" tuomet buvo vienaląsčiai organizmai, vadinamieji eukariotai.

Vėliau lytinis dauginimasis pasidarė įprastas bemaž visiems gyvūnams. Palyginti su vegetaciniu dauginimusi, būdingu bakterijoms, krevetėms ir kai kuriems vabzdžiams, patinėlio ir patelės susiporavimas yra daug geresnis būdas pagerinti savo rūšies genų fondą ir garantuoti ilgalaikius natūraliosios atrankos privalumus.

Tačiau pirmasis lytinis aktas, kuriuo dvi būtybės siekė intymaus kontakto, idant specialiai viena kitai suteiktų fizinį ir emocinį malonumą, turbūt įvyko žmonių giminei jau gerokai pažengus evoliucijos keliu į priekį.

Savaime suprantama, kad šiuo atveju meilužiai buvo žmonių giminės atstovai - tolimi ir puikiai prisitaikę eukariotų ainiai. Nuo tol milijonai šių Homo sapiens tobulino savo seksualinę elgseną ir kaip bendrai,

demokratiškai pasiektu malonumu ėmė mėgautis galingu orgazmo spazmu, būdingu tik jų rūšiai, savo ruožtu skirtingai traktuodami vyrus ir moteris, kurių orgazmas labai skiriasi, bet kartu labai panašus.

Taigi seksas nėra nei naujas, nei unikalus dalykas, o orgazmas, kaip malonus pojūtis, kuriuo abi lytys mėgaujasi ne dėl giminės pratęsimo ir specialiai iš anksto jo siekia, yra ir viena, ir kita. Evoliucijos mastu H omo sapiens yra globalieji naujokai, o orgazmas - sudėtingas, įmantrus fenomenas, būdingas šioms keistoms, naujoms dvikojėms būtybėms. Nežmonės mažai patiria mūsų tiriamo orgazmo malonumo. Netgi šiais laikais dauguma Homo sapiens, kurie pradėjo vertinti šį subtilų, įmantrų, permainingą, bet didžiai jaudinamą neurologinį atpildą už ilgą, nuobodų dauginimosi triūsą, dar turi nuodugniai tirti jo teikiamus malonumus. Remiantis Vakaruose rengiamomis apklausomis (jos nuolat liudija seksualinio pasitenkinimo stoką, nuo kurios kenčia daugelis lytiškai aktyvių žmonių) pagrįstai galima spėti, kad seksas ir orgazmas didelei žmonijos daliai tebėra neišsipildžiusi svajonė, griežtas visuomenės tabu arba malonumas, kurio jie tiesiog nežino.

Orgazmo paradoksai ir prieštaravimai padarė jį fenomenu, kuris permainingumu gali varžytis su kvantine mechanika. Vienas orgazmo trūkumų yra tas, kad anatominis mechanizmas, skirtas (bent jau taip atrodo) vyrų ir moterų poroms džiaugtis orgazmo spazmu vienu metu ir šitaip stiprinti abipusę poros laimę bei dvasinį ryšį, dažnai „girgžda" arba visai neveikia.

Vyrai linkę patirti orgazmą per greitai, o moterys - atvirkščiai. Moterų prostitucijos gyvavimas kiekvienoje visuomenėje, o vyrų - tik kai kuriuose Vakarų miestuose dar rodo, kad vyrai labiau nei moterys fiziškai priklausomi nuo dažnų orgazmų, tai yra priklausomi nuo grubaus, būtino, mechaniško „išsikrovimo", kuris iš esmės gal tik jiems ir suprantamas. Garsi Londono dama Sintija Pein (Cynthia Payne) tai apibūdino glaustai ir tiksliai: „Vyrai jaučiasi gerai, jei reguliariai „nuleidžia garą". O jeigu ne - jie kraujuoja apmaudu." Vyrų masturbacija taip pat greitesnė ir mažiau produktyvi nei moterų. Tačiau vertinant kuo nešališkiau reikėtų pridurti, kad vyrams ji turbūt teikia daug mažesnį pasitenkinimą.

Retesnis ir kylantis iš rafinuotesnio geismo moters orgazmas su palaimingu raumenų susitraukimu yra gerokai stipresnis ir gilesnis potyris nei ejakuliacijos metu vyrų juntamas malonumas. Atskirtas nuo emocijos, šis trumpalaikis jausmas primena šlapinimąsi pritvinkus pūslei ar čiaudulį. Proziškiausią palyginimą teko girdėti iš vienos moters lūpų: „Ausų plovimasis švirkštu panašus į mažytį orgazmą!"

Yra ir esmingesnių dviejų lyčių orgazmo skirtumų. Vienas akivaizdus heteroseksualių lytinių santykių nesutapimas yra tas, kad vyro orgazmas iš esmės būtinas, kad būtų pratęsta giminė, o moters orgazmas, be malonumo, neturi kitos aiškios paskirties. Moteriai įprasta po lytinių santykių pastoti, nesvarbu, ar ji noriai mylėjosi, ar ne.

Tokioje studijoje kaip ši pirmiausia reikėtų išsiaiškinti keletą svarbių klausimų. Vienas jų - ar vyro orgazmas yra tikslus ejakuliacijos sinonimas? Ejakuliacija yra fiziologinis sėklos išleidimas, o orgazmas - „kulminacija", seksualinio malonumo viršūnė. Orgazmas ir ejakuliacija dažniausiai įvyksta vienu metu, bet jau daug tūkstančių metų pripažįstama, kad tai skirtingi procesai, galintys vykti ir nepriklausomai nuo vienas kito. Šiek tiek sėklos vyras gali išleisti ir nestipriai susijaudinęs. Be to, daugelis vyrų pažįsta „sausą" orgazmą, galintį kilti dėl įvairių seksualinės funkcijos sutrikimų. Tačiau raumenų pulsavimas gero orgazmo metu šiek tiek padeda ir apvaisinimui, nes sperma stipriau stumiama pirmyn makšties kanalu.

Moters orgazmas irgi netiesiogiai susijęs su pastojimu. Pasak Robino Beikerio (Robin Baker), kuris Britanijoje seniai tiria seksą, moterys iš tiesų geba išsaugoti daugiau spermos po orgazmo nei po sekso be kulminacijos. Bet tai šalutinis efektas. Funkcijos požiūriu orgazmas nebūtinas, kad moteris sėkmingai pastotų.

Tačiau realiame gyvenime milijardams moterų nieko nereiškia nei Beikerio tvirtinimas, kad orgazmas padeda pastoti, nei moters orgazmo, kaip gryno malonumo, puikesnio už viską, ką tik gali pažinti vyrai, samprata. Todėl, kad visą ar bemaž visą gyvenimą jos nepajunta orgazmo malonumo. Net dabartiniame tariamai daug išmanančiame pasaulyje moters orgazmas yra labai retas reiškinys, ir mažai tikėtina, kad kada nors buvo kitaip. Antropologijos profesorius Laionelis Taigeris (Lionei Tiger) veikale „Malonumo siekimas" (The Pursuit of Pleasure) išsako visų laikų tiesą: „Seksualinis malonumas mūsų šalyse yra daug žemesnio lygio, nei turėtų būti." Paprastai tariant, ironiška, kad vyrų ir moterų homoseksualūs santykiai orgazmui pasiekti naudingesni net už reprodukcinį (ar pseudoreprodukcinį) heteroseksualų aktą.

Ką mes šiandieną galime pasakyti apie sekso istoriją? Apie tokio sekso, kuris skirtas orgazmui pasiekti? Ar apskritai jis turi istoriją?

Pirmiausia atsakykime į antrą klausimą. Patyrinėję dar išlikusias primityvias bendruomenes, kurių daugelis turi leksiką ir papročius, susijusius su vyro ir moters seksualumu, įsitikiname, kad orgazmo reiškinys egzistuoja apie penkis milijonus metų - nuo tada, kai žmonės ėmė vaikščioti dviem kojomis. Apžvelgus visą šį laikotarpį, galima sakyti, kad orgazmas ne visada vienodai veikė organinį ir visuomeninį žmonių vystymąsi.

Tačiau ar pats orgazmas pasikeitė - ar jis per tūkstančius metų kaip nors pagerėjo, ar pablogėjo? Istorija nieko verta, jei jos negalima papasakoti. O pasakoti apie orgazmo istoriją be jo raidos faktų būtų tas pat, kaip mėginti parengti istorinę vidurių užkietėjimo apžvalgą.

(Beje, gal šis mėginimas būtų ne toks jau kvailas - juk daugelį didžių žmonių, pavyzdžiui, Martiną Liuterį ir Mao Zedongą, toji negalia kamavo ir galbūt jos keliami nemalonumai šiek tiek lėmė šių lyderių temperamentą bei veiksmus.)

Bet žmogaus seksualinė kulminacija yra šis tas daugiau nei vidurių užkietėjimas. Orgazmas buvo ilga intelektinė kelionė, kai visa civilizacija ilgus periodus žengdavo pirmyn, paskui - atgal, tada - vėl priekin. Jei orgazmas - tiesiog stipriausias žmonijos malonumas, jis turėtų būti svarbus dalykas, ypač turint omenyje ryšį, kuris įvairiais laikotarpiais siejo skirtingas kultūras ir prieštaringą malonumo idėją.

Tačiau iš šio ir kitų skyrių sužinosime, kad orgazmas darė įtaką ne tik žmogaus fizinio pasitenkinimo istorijai. Jis iš esmės lemia vyrų ir moterų ir tos pačios lyties sekso partnerių porų susidarymą bei išlikimą. Savo ruožtu tai sąlygoja šeimos raidos kryptį, svarbius gyvenimo didesnėse bendruomenėse, reglamentuojamose religinių bei teisinių normų, aspektus ir net žemės bei materialinių vertybių skirstymą, atliekamą santuokos ir nuosavybės paveldėjimo teisės institucijų.

Orgazmo siekis iš tiesų yra vienas stipriausių veiksnių, lemiančių žmogaus elgseną. Jo ypatinga svarba akivaizdi kiekvienoje pasaulio kultūroje ir šalyje. Šiandien jis svarbus kaip niekad. Didelėje dalyje pasaulinės literatūros ir meno kūrinių jaučiamas begalinis, karštas, nenumaldomas ir nenugalimas sekso troškimas, kurio pabaiga būtų orgazmas. Tas troškimas kūrė ir ardė šei-mas, o kartais net dinastijas.

Jdomus argumentas, kad testosteronas, cheminis abiejų lyčių geismo katalizatorius, yra įtakingiausias junginys visoje žmonijos istorijoje. Bilo Klintono pomėgis prezidentūroje praktikuoti oralinį seksą tebuvo vienas storos nepadorios knygos skyrius. Be to, šiais laikais, kai orgazmo siekimas nebe tabu, jis padeda pasipelnyti labiau nei tada, kai seniausioji profesija buvo tik profesija. Orgazmas tapo visuotiniu siekio objektu, kuriuo remiasi industrija, apimanti madą, kiną, pornografiją, medikamentus. Ne vien norėdamas sukelti sensaciją, zoologas Desmondas Morisas (Desmond Morris) pavadino Homo sapiens „seksualiausiu gyvu pirmuonių", o po trisdešimties metų sekso istorijoje išaušo reikšmingiausia data - 1998 metų kovas. Jungtinių Valstijų Maisto ir vaistų administracija aprobavo sildenafilo citratą (prekyboje vadinamą viagra).

Tačiau įvairiomis epochomis mes buvome nevienodai seksualūs. Štai žmogaus seksualumas senovės Romoje ir Renesanso Florencijoje buvo visiškai kitoks nei 1980 metais San Franciske. Šis faktas reiškia, kad orgazmas iš esmės yra kultūros produktas ir kad sekso poreikį kuria tiek hormonai, tiek visuomenė. Lenkų kilmės anglų filosofas Jakobas Bronovskis (Jacob Bronowski) knygoje „Žmogaus kilmė" (The Ascent of Man, 1969) rašo:

Seksą, kaip biologinį reprodukcijos instrumentą, galėjo atrasti kad ir žalieji dumbliai. Bet kaip žmogaus tobulėjimo instrumentą, labai svarbų jo kultūrinei evoliucijai, seksą atrado pats žmogus.