Jauno žmogaus memuarai

Ričardo Gavelio "Jauno žmogaus memuarai" - dar viena serijos "XX a. lietuvių literatūros lobynas" knyga.


Jauno mirusio talentingo prozininko Ričardo Gavelio (1950-2002) romanas „Jauno žmogaus memuarai“ patenka į XX a. lietuvių literatūros lobyną kaip autentiškas pasakojimas apie sovietinę sistemą, parašytas konkretaus neatsitiktinio personažo laiškų konkrečiam neatsitiktiniam asmeniui kalba.

Romanas "Jauno žmogaus memuarai"pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale „Pergalė“ (dab. „Metai“) 1989 m. ir suvoktas kaip Nepriklausomybės inspiracijų kūrinys.

Romane atsiskleidžia visos svarbiausios tolesnės rašytojo kūrybos temos, pamatinės sąvokos ir raiškiausios metaforos.


Mielas skaitytojau, tavo rankose - unikalus lietuvių literatūros egzempliorius, autentiškas raportas apie buvusį laiką ir sovietinę sistemą, vienas pirmųjų revoliucinio atgimimo laiko ir Nepriklausomybės aušros vaikų, tiesa, kaip liudija veik visi rašytiniai šaltiniai apie jį — nepaklusnus ir nemenkai provokuojantis, nes pernelyg arti tikrovės. Ir jei jau apie tikrove ir šį romaną - tai keturiolika praėjusią istorinę realybę ir stipriai nuo jos priklausantį vidinį žmogaus brendimo kelią įdėmiai fiksuojančių bei atidžiai pasaulį analizuojančių laiškų, kurie šiemet švenčia ketvirtį amžiaus savo egzistencijos. Kaip sako laiškus savo mokytojui Tomui Kelertui iš anapusybės rašantis Leonas Ciparis — „ Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.