Jauno faraono vynuogynuose

Praėjo daugel metų, aš vėl sutikau Natalę Molytę. Ji tikino, kad esu tobulas, tai kėlė man nerimą. Nenorėjau, kad Natalė per tuos ilgus išsiskyrimo metus būtų tapusi moterimi, išpildančia visas vyrų svajones. Mane guodė tik dar tvirtesnis jos įsitikinimas, kad padaro viską, ko imasi. Dabar ėmėsi manęs. Tikėjausi gerų permainų nepasisekusiame gyvenime.

Kartą, kai žmonos ir sūnaus nebuvo namie, Natalė panoro pamatyti aplinką, kurioje gyvenau dvidešimt metų. Ji akylai apžiūrėjo mano buto kambarius vaikščiodama tyliais žingsneliais. Parodžiau jai miesto šviesoforų sistemos projektų brėžinius. Ne brėžinius, o aplankų, kuriuose juos saugojau, krūvą. Visą gyvenimą braižiau. Norėjau, kad šviesoforų žalia ar raudona šviesa bėgtų per miestą ritmiškomis bangomis ir įkandin jų važiuojantys automobiliai galėtų pervažiuoti miestą nesustodami. Aš Natalei paaiškinau, jog tokią "bangų sistemą" jau esu sukūręs, tik valdžia nenori jos įsileisti į miestą. Molytė mano žodžius praleido pro ausis. Dėmesį buvo sutelkusi į mano gyvenamosios aplinkos detales. Pasistengęs žvelgti lyg ir jos akimis ėmiau glumti. Kaip aš pakenčiau šiame bute gyventi? Prieškambaryje, koridoriuje, virtuvėje, kambariuose buvo gausybė nereikalingų daiktų. Tačiau ir apie juos Natalė nieko nepasakė. Ji ničnieko nepasakė apie mano gyvenamąją aplinką. Nesusidomėjo nė skaičiais, kurie sudarė mano namo ir buto numerį bei mistiką. Tačiau jos veidas niuko, atrodė, kad Natalė būtų pajutusi, jog prie manęs sėlina nelaimė. Ėmiau šiurpti kaip kadaise miške, kai sustojęs po senos eglės pluskomis pasijutau lūšies nužiūrimas. Išsigandęs žvalgiausi, žvilgsnis lindo į tamsias pasakęs, drevių angas, tačiau mane nužiūrinčios lūšies nepamačiau. Dingtelėjo, kad ją matau dabar, iš tikrųjų, daug metų Natalės nebuvau sutikęs, ji galėjo būti ir sulūšėjusi.

Ši mintis švelniai - lyg tikra lūšis - susirangė mano galvoje.

Nuvažiavau į Aleksandriją manydamas, kad esu lūšies nužiūrėtas. Kur nužiūrėjo - anuomet miške ar dabar bute, kur gyvenau su šeima, - man nebuvo svarbu, tai nekeitė mano padėties, kurioje atsidūriau.

Temo. Motina ir tėvas vakarieniavo. Srėbė balintą putrą. Sužinojau, kad vakar vakare tėvui pakilo temperatūra. Naktį mama kvietė slaugytoją iš šeimos daktarės privačios klinikos, kuri buvo įsikūrusi namely kitoj gatvės pusėj. Slaugytoja suleido į veną ampulę analgino, ir šįryt tėvo temperatūra buvo normali. Dieną vėl pakilo. 38,8.

Po vakarienės tėvas išgėrė antibiotikų, aspirino ir analgino tablečių. Išprakaitavo. Perrengiau. Temperatūra vis tiek laikėsi aukšta. 38,2. Dabar jau aš iškviečiau slaugytoją. Ji vėl suleido į veną ampulę analgino. Tėvui atlėgo.

Kai visai sutemo ir tėvas užmigo, mudu su mama dar vakarojom.

Kaip tave nužiūrėjo mano tėvas? - paklausiau, klausimas man atrodė natūralus, mamai - pasalūniškas. Ir ji atsakė nenoriai, daugiau galvodama ne apie savo gyvenimą, o apie tai, kas man nutiko, kad susidomėjau tėvų meilės pradžia.

Tavo būsimas tėvas atvažiavo, pasipiršo ir netrukus įvyko mudviejų vestuvės, vangiai pasakojo mama. Piršdamasis tėvas buvo nusiminęs, manau, tebemylėjo Jocytę, ji nebuvo graži, ištekėjo už kito, turtingesnio, tėvas niekada apie ją nekalbėdavo, veikiai aš užmiršau ir jos vardą, ir veidą, jei dar ir yra gyva, aš jos nebepa-žinčiau.

Tylėjau. Neabejojau, kad tėvas Jocytę vis dar pažintų. Mama nutuokė, kad tylėdamas mąstau apie Jocytę, nenorėjo, kad apie ją mąstyčiau.

Mane sau augino kaimynų sūnus, pasakė per daug jau oriai žvelgdama man į akis.

Tėvas buvo pasenęs, sirgo, to ir betrūko, kad mama vis dar ant jo pyktų.

Niekas nenugyveno gyvenimo be nuodėmės, ištariau. Aš nugyvenau! - tvirtai pasakė mama. Neturėjau kitų vyrų, tik tavo tėvą.

Ar Virga turėjo kitų vyrų, aš nežinau, pasakiau, maniau, kad pasitaikė gera proga tai pasakyti. Neturiu įrodymų. Jų neieškau. Kam? Ji manęs nebemyli. Aštuoneri metai mūsų šeima nebėra šeima. Tame pačiame bute gyvena moteris, sūnaus motina, ir vyras, sūnaus tėvas. Seniai noriu su Virga išsiskirti. Sulaiko sakramentinė priesaika.

Ir sulaikys, tarė mama. Kelis tavo tėvo brolius sulaikė, sulaikys ir tave. Jundzilai laikosi priesaikų.

Kitą dieną šepečiu iššlaviau trobas, šlapiu skuduru iššluosčiau mansardos grindis. Mansardos langas - žemas ir ilgas. Pro jį buvo matyti piliakalnis, apaugęs alksniais, ąžuolais ir liepomis. Obelis laikė iš krūmų iškišusi šakas, aplipusias obuoliais. Mokykliniais metais anuose krūmuose šnarėdavome. Juose įsimylėjau sūnaus motiną. Keista, nuo to laiko jau pralėkė daug metų.

Iškrausčiau iš kuprinių parsivežtus daiktus ir produktus. Duona -"Vilniaus", vynas - "Beauvillon", pusiau saldus, dvejopas - raudonasis ir baltasis, pigus. Per mišias ir kunigai geria pigų vyną. Į tėvų namus šiuokart parvažiavau lyg į mišias. Poryt mamai sueis aštuoniasdešimt. Mama niekam nežadėjo pokylio, nieko į savo šventę nekvietė. Tačiau buvo įsitikinusi, kad bent jau tėvo broliai, gyvenantys Dievažėnuose, atvažiuos. Priesaika juos sulaikė nuo skyrybų su žmonomis, ir jie gerbė mano mamą, neišsiskyrusią su jų broliu, mano tėvu. Veikiausiai šitaip samprotavau tik dėl to, kad vakar su mama pasikalbėjau apie skyrybas, o aš jau buvau nužiūrėtas lūšies.