Izaokas

Vieno žymiausių Lietuvos modernizmo literatūros atstovų Antano Škėmos apysaka „Izaokas“ – vienas iš paskutiniųjų jo kūrinių. Tai šokiruojantis pasakojimas apie kaltę ir atpirkimą, nuolankumą ir maištą.

Andrius Gluosnis Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaune nužudo žydą enkavedistą. Praėjus dvidešimčiai metų jis gyvena Amerikoje ir šlykštisi savimi bei miesčionišku gyvenimu. Vieną dieną jis gauna laišką su vienu žodžiu – „Izaokas“. Andrius Gluosnis pradeda ieškoti žmogaus, kuris kadaise buvo jo budelis. Ant beprotybės ribos ir už jos atsiduriantis Andrius Gluosnis galiausiai sutinka Izaoką ir tuomet vėl tenka rinktis, ar imtis smurto, ar pasirinkti žmogiškumą.

Apysakoje „Izaokas“ apstu šokiruojančios simbolinės psichodelikos – Izaoko ir Gluosnio susitikimas įvyksta beprotnamyje, kur jie turi kartoti praeities veiksmus, šiuo atveju – kankinti vienas kitą. Pati beprotnamio aplinka pavaizduota ir tikroviškai, ir tarsi pro savotišką sąmonės rūką. Čia pinasi filosofiniai, religiniai motyvai, lengva atrasti paralelę tarp Abraomo ir Izaoko istorijos ar net Kainos ir Abelio brolžudystės. Tačiau esminis apysakos motyvas – abiejų veikėjų susiliejimas, kai vienas nepastebimai tampa kitu ir tarp jų nelieka skirtumo. Auka yra budelis, o budelis yra auka.

„Apysakoje aiškiai jaučiama archetipinė Biblijos įtaka: žmogus, dramatišku nuopuoliu praradęs laimės būseną, privalo sunkiai klajoti, ieškodamas išsigelbėjimo. Tokiame biblinio pasakojimo kontekste formuojama žmogiškos prigimties brutalumo, moralinių praeities paradoksų situacija. Biblija tampa literatūriniu kontekstu, kuriame skleidžiasi rašytojo fantazija.“
Milda Putvytė, „Literatūra ir Menas“

„(...) susitinka amžini priešai ir paradoksalūs sąjungininkai – lietuvis Andrius Gluosnis ir žydas Izaokas, kurie susivienija prieš bendrą priešininką – mechanistinės Vakarų civilizacijos anoniminės visuomenės atstovą misterį Smitą. Paliečiami išeivijoje skausmingai vertinti žydų genocido bei lietuvių kaltės ir pasiaukojimo, nuolankumo ir maišto klausimai. Kaltė apmąstoma kaip filosofinė, egzistencinė kategorija.“
Iš Manfredo Žvirgždo ir Viktorijos Šeinos straipsnio

Antanas Škėma (1910–19610) – lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius. Vienas žymiausių katastrofinio modernizmo atstovų ir XX a. lietuvių literatūros novatorių. Vaikystėje gyveno Rusijoje ir Ukrainoje. Vėliau, grįžęs į Lietuvą mokėsi Radviliškyje, Kaune. Studijavo Lietuvos universiteto medicinos fakultete, tačiau vėliau perėjo į teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo teatre, domėjosi režisūra.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Atvykęs į JAV dirbo įvairiausius darbus. Rašė, dalyvavo lietuvybės ir kultūrinėje veikloje. 1961 m. tragiškai žuvo automobilio avarijoje Pensilvanijoje.
Jo kūryba pasižymi autobiografiškumu, autoironija, grotesku ir siurrealistiniu pasakojimo būdu. Žinomiausia autoriaus knyga – „Balta drobulė“.