Italijos vaizdai

Rašytojo Antano Vaičiulaičio dukros Danutė Nourse, Joana Buivys, Aldona De Bold prieš metus padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui knygą „Italijos vaizdai" su autoriaus taisymais. 1949 m. knyga buvo išleista Štutgarte. Ji ženklino A. Vaičiulaičio biografijoje skausmingą lūžį: išvykęs į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto Vatikane (1940 m.), vylėsi sugrįžti į Tėvynę, tačiau bolševikams okupavus Lietuvą, jis namus atrado Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia buvo parašyta jo knyga „Italijos vaizdai", kurią 1949 m. 2000 egzempliorių tiražu išleido „Verlag Lux" spaustuvė Štutgarte. 1951 m. knyga pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją JAV.

Pavadinimas „Italijos vaizdai" atskleidžia knygos esmę: autorius glaudė fragmentą prie fragmento, dėliojo vaizdą prie vaizdo, kurdamas vientisą mozaikinį jo širdį pakerėjusios šalies paveikslą. A. Vaičiulaitis siekė aplankyti senosios kultūros centrus ir mažai žinomus Italijos miestelius, išvysti ir patyrinėti jį dominančius objektus. Rašytojo keliauta nuo Terracinos, Carpinetto, Paestumo, Ravelio iki Postumijos. Vykta į kerinčio gamtos grožio apsuptus bei kultūrinį paveldą saugojančius miestus: Neapolį, Amalfį, Sorentą, Kaprį, Milaną, Florenciją. Išskirtinis buvo jo noras pamatyti Pompėją ir priglusti prie didingos šio miesto praeities. Nemažai vaizdų skirta Amžinajam miestui – Romai bei Vatikanui. Neišdildomi kelionių potyriai sugulė rašytojo širdyje, kuriuos jis supynė į devyniolika reto grožio impresionistinių vaizdų.

Antanas Vaičiulaitis keliavo po Italiją, tačiau Lietuvos vizija nuolat skausmingai spurdėjo širdyje. Žvelgdamas į didingus architektūros paminklus, gamtos grožį, lygino su tėvynėje likusiais vaizdais. Šioje knygoje atsiveria erudito, puikiai išmanančio senosios kultūros, meno, literatūros istoriją, įžvalgos. Pasirinkęs kelionę, A. Vaičiulaitis gilinosi į istorinius įvykius, lankė romėnų ir graikų miestus bei miestelius. Viską stengėsi įamžinti piešinyje, fotografijoje, žodyje.

2015 m. „Italijos vaizdai" pirmą kartą išleisti Lietuvoje. Projektą rėmė A. Vaičiulaičio dukros ir Lietuvos kultūros taryba.