Istorija pareinant į Lietuvą

Svarbią reikšmę žmonijos istorijai turi įvykių datavimas, nes jiems reikia turėti atspirties taškus. Tikslumas, deja, čia labai pažeidžiamas. Pavyzdžiui, Kristaus gimimo data pagal įvairių autorių darbus skiriasi dešimčių, šimtų ir net tūkstančių metų laiko ribose (V. Nikerov, „Naujoji chronologija" leid. „Jauza", Maskva/2002). Kiek patikimiau istorijos laiko datavimą galima susekti pagal giminystės ryšius, tačiau ankstesni kaip XIII a. po Kr. jie darosi neatsekami. 0 antikos ar hiperantikos laikai išvis yra paskendę chronologiniame chaose ir tik palikti kultūros ženklai, derinant juos su ano meto Zodiako juostos žvaigždynų padėtimis danguje, leidžia pakankamai tiksliai atskleisti vienų ar kitų žmonijos tautų laiko tėkmės datavimo metus.

Knyga „Istorija pareinant į Lietuvą" remiasi lingvistikos mokslo patirtimi, tautosaka, turėtu ir esamu raštu, struktūrinių astronomijos observatorijų duomenimis, mitologija ir pasakoja lietuvių istoriją nenutrūkstamame ryšyje. „Istorija yra romanas, o tauta - jo autorius", - teigia prancūzų rašytojas Vigny. 0 mūsų tautai laike paliekama vietos rašyti savo istorijos atkarpą tol, kol šiaurinėje žemės rutulio pusėje vėl atsiras ledynas ir dalis mūsų ims trauktis į pietus, kol pietų Afrikos danguje jie išvys Crux - Pietų Kryžiaus žvaigždyną. Tada, parėjus namo pas likusius prie Baltijos jūros, vėl atsiras Eglė, kuriai, įlindęs į marškinių rankovę laiko simbolis Žaltys, pareikalaus už jo tekėti.

LIETUVOTYRA

Knyga „Istorija pareinant Į Lietuvą" yra priskirtina lietuvotyrai - mokslo sričiai, kurią kaip filosofinę kategoriją litvovedenije (Science of lithuanian studies) įteisino Rusijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, prof. dr. Vladimiras Toporovas (1928 - 2005). Ištyręs, jis konstatavo, kad slavų prokalbė susiformavo iš periferinių baltiškojo tipo dialektų ir tai pasidarė svarbu tiriant tiek rusų, tiek lietuvių, tiek kitų pasaulio tautų istorijas. Vladimiras Toporovas yra daug nusipelnęs lietuvių ir baltų istorijai. Jis parengė daugiatomį prūsų kalbos žodyną, o 1991 m., protestuodamas prieš brutalų jėgos panaudojimą sausio 13 d. įvykių Lietuvoje metu, V. Toporovas atsisakė TSRS valstybinės premijos už knygos „Pasaulio tautų mitologijos enciklopedija“ išleidimą. Jis, dirbdamas kartu su Rusijos Mokslų Akademijos nariu, vėliau Kalifornijos universiteto prof. dr. Viačeslavu Ivanovu straipsnyje „K postanovke voprosa o drevneišich otnošenijach baltijskich jazykov" nustatė, kad „slavų kalbinę grupę (modelį) reikia laikyti baltų kalbinės grupės kalbų kitimo pasekme. Straipsnyje pateikti faktai rodo, kad atvirkščias santykis tarp jų yra neįmanomas“.

Kalbėdamas apie baltų Dievus, straipsnyje „Zametki po baltijskoj mifologii“ (1972) ir remdamasis daugiausia prūsų medžiaga, akademikas V. Toporovas rašo, kad virš prūsų religinės sistemos ir net virš jos panteoną vainikuojančios dievų triados stovi vienas Dievas, latvių Dievs, prūsų Deivs, kuris vėliau buvo pavadintas vardu Okopirms. V. Toporovas rašo, kad „galima padaryti didele tikimybe paremtą prielaidą, jog Okopirms funkcija buvo visiškai ta pati, kaip ir Dievo - Dievs rytų baltų tradicijoje". V. Toporovo mintys baltams yra vertingos dar tuo, kad aiškina Baltų tikėjimą kaip religijos rūšį, kuri lydėjo ir tebelydi juos tūkstančius metų: kitos religijos atsirado baltų tikėjimo pagrindu. „Todėl, - rašo dr. Dainius Razauskas, - religija „Romuvos" bendruomenėse nėra rekonstrukcija ar mėgdžiojimas, nes tai - natūrali senos religijos tąsa, giliai įsišaknijusi baltų sąmonėje". Pažiūrėkime, tad, Į tautos kelią pro tūkstančių metų gyvenimo laike akinius.