Istorija kaip upė

Penktasis vienos įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų Rasos Aškinytės romanas „Istorija kaip upė“ pasakoja apie moteris. Moteriška seserystė ir likimai – pritrenkiamai panašūs, nešami tos pačios upės.


Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis.

O tada jau kaip bus, taip bus.


Keturios moterys – Holė, Konstancija, Gina G. ir Ubagė. Jos visos susijusios. Jos gyvena skirtingu laiku, tačiau visos savyje neša nepaprastą moterišką supratingumą ir atjautą, neišsipildžiusios meilės ilgesį, stiprybės ir net herojiškumo reikalaujančią motinystę ir pasiaukojimą. Tačiau jos gali tapti ir fatališkos bei žiaurios. Vienintelė paguoda ir atrama visais laikais – pokalbis su Dievu.


Knygos „Istorija kaip upė“ moteris vienija ir skiria upė. Ji kartu su moterimis nesustabdomai suka laiką ir lemia gyvenimus – gimdančių, priimančių vaikus, motinų, žolininkių, nusikaltėlių, policininkių, tikinčiųjų ir bedievių.


Autorė knygoje rašo ir apie šiuolaikinę moterį, ir apie gyvenusias keturioliktame amžiuje, antrosios pranciškonų kankinystės metu (1369 m.), taip pat apie raganų teismų laikotarpį XVIII amžiuje.


Rasa Aškinytė – lietuvių prozininkė, „Metų knygos 2014“ laureatė, pelniusi apdovanojimą už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. „Istorija kaip upė“ – penktasis rašytojos romanas.

Rasa Aškinytė yra parašiusi dar keturis romanus suaugusiems: „Rūko nesugadinti“, „Lengviausias“, „Glesum“, „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“, taip pat istoriją vaikams „Beveik varlės“, yra filosofijos ir etikos vadovėlių vaikams autorė.


R. Aškinytė studijavo istoriją, turi filosofijos magistro laipsnį ir dėsto Lietuvos edukologijos universitete. Ji įsitikinusi, kad tiek istorijos, tiek filosofijos išsilavinimas aiškiai atsispindi jos knygose, nes nuo to sunku pabėgti.

Rašytojos stilius kritikų dažnai vadinamas gana manieringu, prie kurio reikia priprasti skaitant, tačiau ji liaupsinama už puikiai įvaldytą juodąjį humorą. Pati autorė teigia, kad visos istorijos literatūros pasaulyje jau yra papasakotos, todėl dabar reikia ieškoti naujų išraiškos formų. Būtent tai savo knygose ir daro R. Aškinytė – ieško netikėtų, keistų kalbos, raiškos, pasakojimo būdų. Jos knygose dažnos žmonių santykių, laimės, meilės paieškų, žmogiškumo ir jo ribų temos.