Išsipildymas ne pagal Joaną

Romano centre - vienišo žmogaus mėginimai gyventi, meilės siekis. Tas žmogus - Joana. Atsiradusi beveik iš nieko - neturėjusi tėvų, tikrų namų, neįgijus nei mylimojo, nei vyro, daugiau nei pusę gyvenimo pratūnojusi muziejuje, kur beviltiškai įsimylėjo netradicinės lytinės orientacijos asmenį, ji pagaliau sutinka palaidoti ir prižiūrėti kapą niekam nereikalingo, niekieno neatpažinto bastūno, gal net žudiko. Ką nors turėti - net jei tai kapas.
Novelių siužetai aprėpia skirtingus laikus ir problemas, jų veiksmą gaubia slaptingas nežinios rūkas.
Pro likimų ūkanas rašytojo žvilgsnis skverbiasi į žmogiškosios sielos gelmes. "Trumpu romanu "Išsipildymas ne pagal Joaną" J. Mykolas Sluckis grįžta prie žanro, kadaise jam pelniusio itin didelį skaitytojų ir kritikos palankumą. "Nebe pirmos jaunystės panelės" istorija papasakota orientuojantis į moderniais ir postmoderniais tekstais išlavinto skaitytojo skonį. Rašytojas priartėja prie moters pasaulio ir, man regis, sėkmingai. Joanos istorija dramatiška, dramatiškas ir pasaulis, kuriame mirties valandą kiekvienas atsiduriame vienišystės akivaizdoje. Dėmesys amžinosioms vertybėms, liūdesys dėl jų trapumo, desperatiškos pastangos sustabdyti asmeninio pasaulio griūtį, - tokia šio romano meninė ir socialinė erdvė.[...] Septintam dešimtmety M. Sluckio novelistika buvo itin originali ir patraukli savo dėmesiu personažų psichologijai, subtiliai detalei ir potekstėms, impresionistinei pasakotojo laikysenai ir lyrizmui. Visa tai yra išlikę ir šios knygos novelėse. Išsaugomos netikėtos (novelei visuomet būdingos) pabaigos, tačiau teksto lyriškumas ir atida psichologinėms detalėms neleidžia pernelyg sureikšminti šio klasikinio novelės bruožo. Pagilėjo egzistencinės įžvalgos. Nauja gaida - ironiškos, groteskiškos meni