Knygoje "Išpažintis"rasite visus atsakymus į jums iškylančius klausimus dėl išpažinties: kodėl ją turime atlikti, kaip tai daryti, ką gero ji mums teikia; padės geriau suprasti išpažintį ir įkvėps padaryti ją savo tikėjimo dalimi.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas yra gyvybiškai svarbi Bažnyčios tarnystės dalis. O kuo šis sakramentas naudingas? Protu suvokiame, kad Dievas ir Bažnyčia neliepia daryti to, kas nenaudinga, vadinasi, čia dar kai kas slypi.
Iš anglų kalbos vertė Irma Milevičiūtė
Ištrauka
Išpažinties eiti mus įpareigoja antras Bažnyčios įsakymas. O kuo šis sakramentas naudingas? Protu suvokiame, kad Dievas ir Bažnyčia neliepia daryti to, kas nenaudinga, vadinasi, čia dar kai kas slypi. Kuo mums pravarti išpažintis? Tėvas Leonardas Folis OFM sako, kad kaskart, kai išpažįstame savo nuodėmes, patenkinami keli ypatingi mūsų žmogiški poreikiai.
Pirmas poreikis: atsiverti kitam žmogui
Kadaise išmintingas psalmininkas parašė:
Kol tylėjau, dilo man kaulai
kasdien bevaitojant.
Slėgė juk tavo ranka dieną ir naktį, –
suvytau lyg žolynas nuo vasaros karščių.
Tada išpažinau tau savo nuodėmę,
nenuslėpiau savo kaltybių.
Tariau: „Atskleisiu Viešpačiui,
kuo nusidėjau“, –
ir tu atleidai man nuodėmę, pašalinai kaltę.
Ps 32, 3–5
Žinoma, galime sakyti, kad čia kalbama apie nuodėmių išpažinimą Dievui. Tačiau čia kalbama ir apie mums pažįstamą žmogišką patirtį. Kaip apie tai paprastai pasakė arkivyskupas iš Slovakijos, Jozefas Tomka (Jozef Tomko): „Žmogus turi vidinį poreikį atverti savo sielą kitam žmogui.“
Tai viena iš priežasčių, kodėl žmogui negera būti vienam. Jei nepasidalysime meile ir viltimi, kalte ir neviltimi, tai dvasioje atsivers žaizda. Kad suprastume, ką jaučiame, kad mus kas nors užjaustų, padėtų kentėti, reikia kito žmogaus. O tada būsime pasirengę tai padaryti.
Savaime suprantama, Atgailos sakramentas nėra vienintelis būdas tai padaryti. Šventajame Rašte sakoma: „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes.“ Jeigu manai, kad artimas jus išklausys dėmesingiau ir širdingiau nei kunigas klausykloje, – atsiverkite jam. Visi turime kam nors išsipasakoti. (Jeigu jums nereikia išsipasakoti, stokite į tribūną ir visiems papasakokite, kaip jums tai pavyksta, – susikrausite milijonus.)
Taigi, susiieškokite išmintingą ir širdingą kunigą. Manau, nuskambėjo taip, kad tokie ne visi kunigai, ir, deja, tenka pripažinti, kad tai tiesa. Kai kurie iš mūsų – seni kareiviai – nuo mažens mokyti šį sakramentą švęsti formaliau nei dabar, todėl nauja išpažinties forma, pavyzdžiui, kai išpažintis atliekama akis į akį su kunigu, mus šiek tiek baugina. Vis dėlto yra nemažai gerų ir šventų kunigų, kurie širdingai jus išklausys, ir išpažintis bus naudinga. (Jei manote, kad tai sudėtinga, gal pasekite šv. Teresės Avilietės pavyzdžiu – ji sakė ieškanti ne švento, o išmintingo nuodėmklausio!)
Savaime suprantama, čia kalbame apie išpažintį, per kurią siekiama ne pasidėti pliusiuką, jog ji atlikta, o išsiaiškinti ne vien nuodėmės simptomus, bet ir priežastis. Gyvenimas, kad ir koks jis būtų, – tai ne pavienės minutės, o jų junginys, kuriam būdinga tam tikra dvasia ir vertybės. Mano geriausi draugai žino, apie ką kalbu! Jau senokai esu nuodėmklausys, todėl galiu patikinti, kad daugelis jaučia palengvėjimą, kai per išpažintį sąžiningai pažvelgia į savo tikslus, baimes ir paskatas nusidėti. Dažniausiai atsikratoma netikros kaltės, bet ir ją reikia pašalinti. O susidūrusį su tikrai nusidėjusiais atgailautojais nuodėmklausį labiau sujaudina ne jų nuodėmės, bet nuoširdumas ir nuolankumas.
Vieną nuoširdžiausių išpažinčių išgirdau paaukojęs vakarines pamaldas parapijos bažnyčioje. Į zakristiją įėjo vyras ir garsiai pasakė: „Tėve, esu vienas tų niekšų, apie kuriuos kalbėjo pamokslininkas!“ O tada labai nusižeminęs atvirai išdėstė man savo gyvenimą. (Didelių nusidėjėlių išpažintys paprastai yra trumpos. Dažnai jiems nereikia raustis po visą savo gyvenimą, kad pasakytų savo paskatas ir kaltes.)
Antras poreikis: sugrįžti
Sūnus palaidūnas pasirinko tokį gyvenimą. Pats nusprendė, kaip jam gyventi. Gal tada, kai paliko namus, jo gyvenime nuodėmė buvo tik pradėjusi reikštis, tačiau pamažu gyvenimo būdas pasikeitė. Jis ne tik – tiesiogine prasme – paliko savo tėvo stalą, bet pamynė ir tai, ko buvo mokomas. Vaikinas atsiskyrė, susvetimėjo. Vėliau suprato, kad tik kūnu bebuvo tėvo sūnus, nes Tėvo namų dvasią jis paniekino. Nei fiziškai, nei dvasiškai nebepriklausė šeimai. Kai jį užplūdo kaltės jausmas, manė nesąs vertas grįžti, jam būtų pakakę dirbti samdiniu. Tačiau tėvas sugrąžino sūnų prie stalo – nepažemino, tebemylėjo, atleido jam.
Kas sunkiai nusideda ir pasitraukia nuo Viešpaties stalo, yra toje pačioje valtyje su sūnumi palaidūnu. Jie net nesvajoja kaip niekur nieko grįžti ir neatsiprašę sėstis už stalo. Kartais jie mano nebesą verti to stalo. Sakramentai yra ženklas, kad Dievas džiugiai apkabina visus, kas grįžta namo. Tai ženklas (tikras ženklas, o ne įsivaizduojamas), kad jie susigrąžinami. Dievas juos apglėbia, ir Jo meilę turi atspindėti kunigo ir bendruomenės, į kurią jie sugrįžo, gailestingumas.
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad lengva nuodėmė gali užkirsti kelią sugrįžti. Norisi tikėti, kad su mumis bus pasielgta kaip su tais vaikais, kurie susiraukę nori pasitraukti nuo stalo, o mama vis tiek ragina: „Sėsk, suvalgyk daržoves!“
Lengva nuodėmė taip pat yra gyvenimo būdas. Tai (kol kas) nežymus savanaudiškumas, kuris visiems sukelia problemų. Tai (kol kas) nedidelis kerštingumas arba lengvabūdiškumas, arba užsispyrimas, kuris kitus apsunkina. Tai (kol kas) nedidelis laisvamaniškumas, kai nenorima paklusti, bendradarbiauti, kai trūksta supratingumo, ir nežymus bailumas bei apatija, kurie galiausiai sukelia dvasinę mirtį. Savaime suprantama, kol žmogus galvoja, kad tai „nedidelė“ problema, nejaučia poreikio jos „atsikratyti“ ir „sugrįžti“. Vis dėlto, jei galvojame, kad tai gadina mūsų gyvenimą, kad tai yra tikras negalavimas (žinoma, nesunkus!), tai rimtai ir atsakingai žiūrime į Atgailos sakramentą. Galime ryžtingai žengti namo, prie savo tikrojo gyvenimo ir meilės Šaltinio.
Grįždami prie stalo – kad ir kaip nuo jo atitolę – susiduriame su kitu poreikiu.
Trečias poreikis: tikėti, jog nuodėmė yra
Dažnai sakome, kad nebesugebame jausti kaltės. Gal kaltės jausmas sumenko todėl, kad atsirado tokių, kurie norėjo išsilaisvinti nuo perdėtos baimės dėl nuodėmės, nors jos ir nebuvo padarę. Antra vertus, gal paprasčiausiai dar nesuvokėme, kokia griaunama jėga nuodėmė niokoja pasaulį.
Sunku patikėti, kad tie, kurie išgyveno karą, neteko mylimojo, namų ar dėl vagystės, apgaulės – turto, išsiskyrė dėl neištikimybės ar savanaudiškumo, kurių karjera ar branginti santykiai žlugo dėl alkoholio, narkotikų ar paleistuvavimo, o ką jau kalbėti apie persekiojimo, tironijos ar kalėjimo baisumus, galėtų pasakyti: „Nuodėmės nebėra.“ Jie savo kailiu, savo pačių gyvenime patyrė blogį ir nuodėmės tragediją.
Istorija iš dalies – turbūt didžioji jos dalis – yra nuodėmės istorija. Pažvelgę į kitą – svarbesnę – monetos pusę matome, kad istorijoje įrašytos nuolatinės Dievo pastangos apsaugoti žmones nuo to, kas atsitinka, kai jie netinkamai naudojasi jiems suteikta laisve.
Kad „nuodėmės nebėra“, galbūt rėkia tie, kurie augo į nuodėmę žiūrėdami iš toli. Nuodėmė jiems buvo „kažkur tenai“. Jeigu per sekmadienio šv. Mišias nebuvote bažnyčioje, nuodėmė jums liko „kažkur tenai“. Nebuvo sunku prasimanyti priežastį, kodėl galime likti namie. (Žinoma, karščiuojant arba susilaužius koją gal ir galima likti namuose.) Bet žmonės vis tiek jautėsi kalti, nes (tikra tiesa) nebuvo bažnyčioje. Tą patį galima pasakyti ir apie „jausmus“. Mus ragindavo išpažinti juos kaip nuodėmes, nors patys jausmai neturi moralės ir žmogui yra gana naudingi. „Jaučiau pagiežą, pyktį...“ – lemendavome gal dėl to, kad koks mulkis ištrypė mūsų gėlių darželį arba kas nors namie su mumis blogai pasielgė. Retai kada girdėdavome sakant, jog Dievas mums tam ir davė visą stiprių jausmų rinkinį, kad tinkamai juo naudotumės.
Tiesa, mus mokė, kad mirtinai nuodėmei padaryti reikia „visiško supratimo“ ir „visiško pritarimo“. Tik tas „visiškas“ buvo draudžiamas. Galima ginčytis, tačiau šiuolaikinės moralinės teologijos specialistai, regis, daugiau nieko neveikia, tik aiškina, ką reiškia tas „visiškas“: visišką sąmoningumą, supratimą, suvokimą, ką ruošiuosi daryti, paprasčiau tariant: „Puikiai žinojau, ką darau.“
Be to, kad „tikrai“ nusidėtum, turėjai laisva valia tam pasiryžti – ne užplūdus emocijoms ar blogai jausdamasis. „Visiškas“ – tai toks sprendimas, kuris tikrai atitinka mūsų gyvenimo būdą. Nesitikėta, kad sugebėsime tai savarankiškai išanalizuoti, o paskui kaip tikri teologai suformuluoti, tačiau turėjome tai suprasti. Galų gale, sprendimas, kuris tikrai nutraukia mūsų santykius su Dievu, turi būti taip pat gerai apmąstytas, kaip ir tada, kai nusprendžiame pirkti namą, susisaistyti santuokos saitais ar persikraustyti į kitą miestą.
Kadangi buvo pabrėžiama, kad išpažintis yra „rimtas reikalas“, ir ne itin suvokiama, kas yra „visiškas“, daugybė žmonių be reikalo jautėsi kalti – tai gali paliudyti visi nuodėmklausiai. Akivaizdu, kad tokios nereikalingos naštos reikia atsikratyti. Reikia ją nusimesti, kad pamatytume ir suvoktume, kas mūsų gyvenime yra tikra nuodėmė. Negalima žiūrėti į pasaulį ar savo širdį ir kartoti, kad nėra tikros kaltės ar kad karai ir priespauda kyla dėl kažkieno liaukų sutrikimo, o žiaurumas ir neteisybė santuokoje yra tik kažkieno stipraus temperamento rezultatas, arba kad sukčiavimas stambiu mastu, apie kurį sukasi visas pasaulis, kyla dėl kieno nors Edipo komplekso. Yra kai kas, kas sukelia blogį.
Aišku, negaliu būti tikras, ar kiti nusideda. Esu tikras tik dėl to, kad aš nusidedu. Bėda ta, kad dažnai nesinori būti dėl ko nors tikram. Man reikia tik teisingų paaiškinimų. Retai pripažįstame tai, ką, savaip perfrazavus, sako animacinio filmuko veikėjas Pogas: „Susitikau su kaltininku, ir tai buvau aš.“ Nusideda ne tik jie, bet ir aš.
