Išmintinga meilė yra kantrumu bei rūpesčiu paremtas vaiko ugdymo kelias, kurį sukūrė ir išbandė vyro ir žmonos, mokslo daktarų Martos Heineman ir Viljamo J. Piperių "komanda". Ši meilė tėvus moko matyti pasaulį vaiko akimis, kurios kiekvienoje vystymosi pakopoje į jį žvelgia vis kitaip.
Išmintingai mylėti – reiškia puoselėti vaiko vidinės laimės jausmą, kuris geriau nei bet kas kitas užtikrina, kad vaikas augdamas išmoks kontroliuoti savo elgesį, bus atsakingas, pasitikintis savimi ir sugebės visapusiškai išplėtoti savo žmogiškąjį potencialą.
Knygoje "Išmintinga meilė" - daug praktinių patarimų, psichologinių įžvalgų, pagrįstų išmintinga vaikų auklėjimo filosofija, pavyzdžių, kaip šeimoje sukurti palankią, tarpusavio prieraišumo kupiną atmosferą.
Šią reikšmingą knygą privalėtų po ranka turėti visi tėvai, kurie nori, kad jų vaikai augtų rūpestingi, atsakingi ir nekeltų problemų aplinkiniams.
Dr. Marta Heineman Piper (Martha Heinemann Pieper) psichoterapeutė, dirbanti su vaikais ir jų tėvais. Baigusi Radklifo (Radcliff) kolegiją, daktarės disertaciją ji apsigynė Čikagos universitete. Viljamas J. Piperis (William J. Pieper), medicinos daktaras, yra vaikų psichiatras ir psichoanalitikas, dirbantis Čikagos Šv. Luko ligoninėje (Rush–Presbyterian–St. Luke’s Hospital).Jiedu turi penkis vaikus, gyvena Čikagoje, Ilinojaus valstijoje (JAV).
Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis
IŠTRAUKA
Kaip padėti savo paaugliui vaikui įgyvendinti tikrą nepriklausomybę
Paplitęs įsitikinimas, jog pagrindinis paauglio tikslas yra tapti nepriklausomam nuo savo tėvų ir kad kiekvie-nas paauglys neišvengiamai turi pereiti tėvų atmetimo laikotarpį, kad taptų laisvas nuo jų įtakos. Laikantis tokio požiūrio, būtų galima teigti, jog paaugliams visiškai normalu ir netgi pozityvu būtų niekinamai žiūrėti į tėvų politiką jų atžvilgiu, jų išmintį, vertybes, gėdytis viešoje vietoje rodytis su savo šeimos nariais ir nekritiškai priimti savo bendraamžių skonį ir pažiūras. O mes teigiame, jog paaugliai, kurie taip elgiasi, kenčia nuo vidinio nelaimingumo, kurio galima išvengti ir kurį galima išgydyti. Tokius vaikus, jeigu jie nori pasijusti laisvi nuo tėvų, būtina ignoruoti ir stengtis nuo jų atsiriboti.
Kadangi tikra nepriklausomybė pasiekiama tuomet, kai vaiko vidinė gerovė visam laikui atitolsta nuo kasdienio gyvenimo sėkmių ir nesėkmių sekos, paaugliai negali pasiekti tikros autonomijos atmesdami savo tėvus. Priešingai, paaugliai, kurie pasiekia tikrą nepriklausomybę, artumo ir meilės savo tėvams jausmus perkelia į platesnę erdvę – mokyklą, santykius su draugais ir laisvalaikio užsiėmimus. Paaugliams nebūtina apleisti tėvų lizdo ir nereikia jų iš jo stumti. Jūsų paauglio suvokimas, kad tėvai visuomet yra prieinami ir jam atsidavę, yra bene svarbiausias jo besiformuojančio įsitikinimo, jog jis gali valdyti savo gyvenimą taip, kad būtų laimingas pats ir teiktų laimę kitiems, komponentas.
Paaugliai dar nėra pasirengę būti visiškai savarankiški. Jei neleisite savo paaugliui vaikui atsiremti į jus, kai jam tai bus reikalinga, jūs paskatinsite jį kliautis kitomis, ne tokiomis konstruktyviomis savęs guodimo formomis (tokiomis kaip miegojimas po dvylika valandų per parą, naktinėjimas pas draugus, pernelyg glaudus suartėjimas su širdies drauge ar draugu). Taigi leiskite savo paaugliui, kai to reikia, atsiremti į jus, o kai jam norisi, pamėginti pamankštinti sparnus savarankiškai.
Jeigu jūsų paauglys nori savo laisvalaikį praleisti drauge su jumis, pasistenkite, kad jis jaustųsi jūsų laukiamas ir pageidaujamas. Nesakykite ir neduokite jam suprasti, jog jis yra jau visiškai suaugęs, kad jam derėtų siekti jūsų kompanijos arba verčiau užsiimti „savo amžiui tinkamesne“ veikla, pavyzdžiui, nueiti pas draugus. Ir priešingai, jeigu jūsų paauglys vaikas patiria konstruktyvios socializacijos laikotarpį ir didžiąją lai-ko dalį praleidžia ne namie, pasistenkite, kad jis suprastų, jog tam neprieštaraujate.
Paauglių, kurie gali pasitikėti tėvų noru prisiimti atsakomybę už jų vystymosi poreikius, netraukia savidestrukciniai ar antisocialūs malonumo šaltiniai. Vienas su mumis bendraujantis berniukas, kurio draugai šeštadienio vakarus leisdavo linksmindamiesi su „problemišku“ draugu, nesunkiai atsispirdavo pagundai prisijungti prie jų, nes tėvai jam visuomet sutikdavo vakarui išnuomoti kino filmą, kurį drauge su juo ir pažiūrėdavo arba nusivesdavo jį pažaisti golfą. O kadangi tėvai visuomet leisdavo jam atsivesti keletą draugų į namus, jam buvo lengva palaikyti santykius su bendraamžiais.
Tėvai, kurie teigia, kad jų paauglys vaikas niekuomet nenori leisti laiko su jais, daro štai kokias klaidas:
* Jie stengiasi priversti savo paauglius vaikus eiti ten, kur eiti jiems visiškai nesinori (dažniausiai tai būna vizitai pas tėvų draugus ir giminaičius).
* Jie primeta savo paaugliams vaikams savo supratimą apie tai, kiek laiko jam dera praleisti su jais, ir jaučiasi užgauti arba tampa pernelyg kritiški savo vaikų atžvilgiu, jeigu jų supratimas yra ignoruojamas.
* Jie intuityviai kuria negatyvią atmosferą, būdami per daug priekabūs ar kritiški savo paauglių vaikų atžvilgiu dėl jų elgesio manierų, šukuosenos ar drabužių, požiūrio į gyvenimą ar kalbos stiliaus.
Jeigu leisite savo paaugliui vaikui pačiam nuspręsti, kada ir kaip jam leisti laiką su jumis, ir laikysitės lojalu-mo jo aprangos bei kalbos manierų atžvilgiu, pastebėsite, kad vaikai ėmė ilgiau bendrauti su jumis, o jūsų santykiai taps tikrai malonūs.
