Jėzus pradėjo didį evangelizacijos darbą gydydamas savo laikmečio ligas. Šiais medicinos pažangos laikais dauguma kūno negalių yra pagydomos. Tačiau esant šiuolaikinio gyvenimo įtampai, vidinės negalios palieka vis skaudesnius padarinius. Žmogus vis labiau tampa dvasiškai ir fiziškai pažeidžiamas.
Ši knyga "Išgydyk mane, Viešpatie" padės atskleisti kai kurių susirgimų priežastis, patars kaip jų išvengti ir kaip, padedant Mesijui, juos gydyti, nes visi gimstame turėdami daugybę teigiamos ir neigiamos informacijos, kuri yra įrašyta mūsų viduje. Ji ir nulemia visą mūsų egzistenciją žemėje.
Ir šiais laikais Jėzus gydo, tik reikia tvirtai tikėti Jo gydomąja galia, nes Dievas yra Meilė.
Vertė Aušra Šivickytė
Ištrauka
Mes visi gimstame, savo viduje jau turėdami daug įrašytos teigiamos arba neigiamos informacijos, kuri nulemia visą mūsų egzistenciją žemėje. Šiuolaikinėje skubos, ambicijų, nusivylimų, egoizmo ir globalinių konfliktų kultūroje daugelis žmonių gimsta su pasąmonėje įrašytu melu, kaip antai: niekas manęs nemyli, esu kliūtis kitiems, esu nevykėlis, visi blogai į mane žiūri, niekas manęs nevertina, ir aš pats dėl to esu kaltas.
Gana dažnai tokį melą lydi neigiamas tikslas: kad būčiau priimtas, turiu kuo nors pasižymėti, turiu valdyti; kad manęs nesutraiškytų, niekuo nepasitikėsiu; kai tik galėsiu, atsikeršysiu.
Šiuolaikinis žmogus yra dvasiškai ir fiziškai dar labiau pažeidžiamas.
Pati informacija ir tikslas, į kurį ji kreipia, yra įrašyti pasąmonėje – ne mąstymo, bet jausmų lygmenyje. Vienas įgyvendintas melas dažnai atveria duris kitiems. Tai paaiškina, kodėl žmonės taip lengvai patiki melu, kurio taip daug skelbiamose reklamose. Mūsų kultūroje labiausiai nerimą kelia globalinis melo triumfas: laimę suteikia pinigai, galia, nesuvaldomas malonumas.
Čia Jėzus mus, savo apaštalus, ragina: atsiminkite, broliai, kad visi esate viena šeima, turinti vieną Tėvą danguje. Sakykite jiems, kad, keliaudami šia laikina žeme kaip piligrimai, nepamirštų, jog kelionės gale jų laukia Tėvo namai ir nesibaigianti puota. Tiems, kurie prieš akis turi šį vaizdą, reikia labai nedaug dalykų, kad gyventų ramybėje ir būtų laimingi. Tie, kuriems užtenka nedaug, galės lengviau patenkinti savo laimės troškulį.
Šiandien Jėzus mus, savo tarnus, kviečia: sakykite mano mokiniams, kaip aš juos myliu ir kaip trokštu matyti juos laimingus čia ir dabar. Paaiškinkite jiems, kad aš turiu raktus nuo vidinio jų pasaulio ir galiu ištrinti seną informaciją ir įrašyti naują, o tai gali pasukti jų gyvenimus 180 laipsniu. (...)
Kaip mato ligą Dievas?
Kaip Jis žvelgia į ligonį? Dievas yra mūsų Tėvas, kuris į mus žvelgia motinos akimis ir mus myli dar motinos įsčiose. „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus. [...] Kada tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, jūsų kaulai sužaliuos nelyginant žolė. Savo tarnams Viešpats apreikš savo ranką“ (Iz 66, 13–14). Dievas yra tartum geras ganytojas, kuris myli ir prižiūri savo aveles. „Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas“ (Ez 34, 16).
Kaltindami Viešpatį dėl ligų, mes susidarome klaidingą Dievo įvaizdį, nes iš tiesų juk mes patys su-keliame jas dėl savo klaidų, pertekliaus, neatidumo ir nuodėmių. Arba tai gali vykti dėl pirmosios nuodėmės ar smurto mūsų žmonijos šeimoje. Iš pradžių „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).
Tai tiesa, kad Jėzus yra palankesnis tiems, kurie kenčia, ligoniams, vargšams ir atstumtiesiems. Būtų negerai sakyti, kad žmogus yra atstumtas ar kad jis kenčia todėl, kad Jėzus jį myli. Tačiau Jėzus jį myli, nes tokiems žmonėms reikia daugiau meilės. Taip pat yra tiesa, kad Dievas leidžia blogį, tačiau netgi blogio įkarštyje Jis gali išsaugoti savo vaikus ir suteikti jiems didesnį gėrį (plg. Rom 8, 28).
Kad ir kokia būtų ligos pradžia, tačiau tada, kai ji vystosi pagal Dievo planą, tai yra atperkanti patir-tis, kuri mus vis labiau priartina prie Dievo ir prie kitų žmonių.
Žinau esant vieną kunigą, kuris prieš daugelį metų apako, tačiau kaip tik dėl to jo gebėjimas klausytis kitų ir šlovinti Viešpatį šimteriopai pagerėjo. Pažįstu vieną daugiavaikės šeimos tėvą, kuris sako: „Mes iš Dievo esame gavę didžiulį palaiminimą ir paguodą, tai – Dauno sindromu serganti mūsų dukrytė.“ Vienas vienuolyno vyresnysis yra pasakęs: „Didžiausias bendruomenės turtas yra seni ir ligoti jos nariai.“
Kančia yra gyvenimo dalis. Žmogus, ją priėmęs su dėkingumu, atranda joje nesibaigiančių turtų lobyną, glaudesnį dalyvavimą Kristaus atpirkimo slėpinyje; tai – iššūkis, kurį reikia įvykdyti dėl to, „kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Patys gražiausi ir stipriausi žmonės yra tie, kurie yra daug kentėję su tvirtu tikėjimu ir meile.
Kai žmogus nesugeba priimti savo kančios su dėkingumu, jo liga nesivysto pagal Dievo planą. Praradęs ramybę ir džiaugsmą, žmogus praranda pusiausvyrą ir gyvenimo prasmę. Tokiu atveju liga jį sugniuždo ir palaužia, nes ji atskiria žmogų nuo Dievo ir nuo aplinkinių.Tuomet ligonis užsidaro mažame savo pasaulyje, kuris yra pilnas egoizmo ir savigailos, arba abejingumo ir patogumo, arba pykčio ir keršto. Kančia tai nėra nelaimė. Nelaimė – tai kentėti užsisklendus savyje, nebūti niekam naudingam, nežinoti, kodėl ar dėl ko kenti.
Taip kenčiantis žmogus, norėdamas atgauti sveikatą, turi pamiršti pats save, atsiverti meilei, susitaikyti su gyvenimu, atleisti tiems, kurie yra jį įžeidę, ir priimti kitų atleidimą.
