Išgelbėtas liežuvis: vienos vaikystės istorija

Elias Canetti (Elijas Kanetis, 1905–1994) – vienas žymiausių XX a. intelektualų, 1981 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. „Išgelbėtas liežuvis“ (1977) – pirma autobiografinės trilogijos dalis. 1979 m. pasirodė autobiografijos tęsinys „Fakelas ausyje“, apimantis 1921–1924 metus, dar po penkerių – „Susižvalgymai“ (liet. 2002).


Kaip tik šią trilogiją, ypač dvi pirmąsias jos dalis, lydėjo milžiniška sėkmė. Viename privačių laiškų, kalbėdamas apie bestseleriu tapusį „Išgelbėtą liežuvį“, Canetti užsimena pasidaręs „gėdingai populiarus“, tačiau suskumba pridurti: „Vis dėlto knyga gera!“


„Išgelbėtas liežuvis“ – spalvingas autoriaus vaikystės, prabėgusios tautų katile, paveikslas. Nuo kūrinio parašymo datos išlieka intriguojanti aplinkybė – „kokios šalies atstovu reikėtų laikyti Bulgarijoje gimusį, Turkijos ir Anglijos pilietybes turintį, Ciuriche ir Londone gyvenantį Canetti, suvokiantį save kaip Vienos išugdytą austrų rašytoją“. Sekant unikalios asmenybės augimo keliu, brėžiamos Vidurio Europos XX a. pradžios politinio, kultūrinio gyvenimo gairės – su rašytojui būdingu minties ir stiliaus skaidrumu, galinga epinio pasakojimo įtaiga.


Be šios trilogijos, Canetti 1931 m. parašė pirmą ir vienintelį romaną „Apakimas“ (liet. 1997), 1960 m. paskelbė savo daugiau nei trisdešimties metų darbo vaisių, antropologinę studiją „Minia ir galia“. Užbaigęs fundamentaliąją studiją, atsidėjo mažosioms formoms: rašė esė, kelionių apybraižas, aforizmus, dienoraščių pastabas ir užrašų rinkinius.


Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė