Išėję prie upės

Proza. Serija "Pirmoji knyga"

"Mane aprašo Vilnius. Iš pradžių buvo rūškanos jo Kalvarkės, kuriose taksistas partrenkė mano šunį ir nesustojo atsiprašyti, tada - amžinasis, lyg pamirštas pleistras neatplėšiamas Žvėrynas, miglotai, kaip per ananasų sultis vis dar regimas Žurnalistikos institutas, Vokiečių gatvė ir TSPMI, o tada pavėjui lyg nėščiųjų pilvus išpūtę spinakerius praplaukė laivai, pirmieji darbai redakcijose, net Tailando boksas bus čia koją pakišęs ir visa tai spėjo įvykti nuo trapios 1989-ųjų žiemos, kuri tuomet dar buvo balta kaip tuščias puslapis."
Monika Baltrušaitytė

Išėję prie upės. Ten, kur žydi kaštonai, ten, iš kur nebegrįžtama, kur kada nors visus sutiksiu - esamus ir nesamus, tikrus ir susapnuotus. Sraunioje juodos upės tėkmėje vėl s?mėstels maz?oji kino salė, vaikai stovės is?sirikiavę prie vais?ėmis nukrautų stalų, o uz? jų nugarų mirgės didelis ekranas, rodantis filmą apie uz? tolimų vaikystės s?viesmec?ių egzistuojantį obelų sodą, duobėto z?vyrkelio perskrostą į dvi dalis, kvapniuose obelų z?ieduose atsivers rys?kiomis s?viesomis tviskantis Paryz?ius, dangoraiz?ių peiliais badomas Niujorko dangus, obelų z?iedai skleisis kuz?dėdami apie trijų kilometrų ilgio koridorius Kauno klinikose, Teksaso dykumas ir kaimo plynę, kurioje vis dar įrengtas FTB s?tabas, o kramtomąja guma ant sienų prilipdyti z?emėlapiai ir pavojingų z?udikų fotorobotai bekonstinentis?kame vėjyje s?lama it meldai.