Iš patarlių aruodo

"Iš patarlių aruodo" - vaikų piešiniais iliustruotas patarlių, priežodžių rinkinėlis.

Erikos Unės Domarkienės knyga "Iš patarlių aruodo" - gausybės patarlių rinkinys iliustruotas mažųjų menininkų, lankančių įvairias meno mokyklas, piešiniais. Knygoje atsiskleidžia vaikų fantazijos ir jų gebėjimas suvokti senąją liaudies išmintį.

Labai skirtingai vaikai iliustravo liaudiškąjį posakį: vieni piešiniu tiesiogiai atspindėjo patarlės turinį, vaizdingai jungdami spalvas ir kompoziciją, kiti - posakį įterpė į nupieštą senovinį lietuvišką kaimą, treti - nuvedė į ateitį.


Jūsų rankose vaikų piešiniais iliustruotas patarlių, priežodžių rinkinėlis.

Kai kilo mintis parengti tokią knygą, pirmiausia kalbėjausi su mokiniais apie lietuviškas patarles, priežodžius. Vaikų paklaususi, ką galėtų reikšti patarlė „Ankstyva varna dantis rakinėja, vėlyva varna akis krapštinėja", sulaukiau ir tokių atsakymų: „dantis reikia valytis ryte ir vakare" arba „dantų pasta turi būti labai geros kokybės, su fluoru, kad užtektų valytis dantis tik ryte" arba „nevalia krapštyti akių, nes galima įnešti infekciją"... Patarlė „Juodos rankos - balta duona (...)" kai kuriuos iš jų privertė pasidomėti: „kodėl ta kepėja nenusiplauna rankų prieš minkydama duoną? Juk yra visokių fairy 'ų - su jais viską galima išgremžti..." Tokie mokinukų pasvarstymai dar giliau atvėrė šio projekto aktualumą: mūsų vaikams sunkoka mąstyti asociatyviai, o dėl šiuolaikinio gyvenimo tempo ir siūlomų galimybių jie atitolo nuo senolių tradicijų.

Viliuosi, jog ši knyga "Iš patarlių aruodo" paskatins mus, suaugusiuosius, susimąstyti, kokias vertybes vaikams skiepijame? Nepraleiskime galimybės pasėti sėklą, kol žmogutis yra imlus ir smalsus: didelis ąžuolas iš mažos gilės išauga.

PRATARMĖ

Lietuviai didžiuojasi per tūkstantmečius išpuoselėta savąja kalba, išsaugotu jos archajiškumu, nepaprastu žodingumu ir vaizdingumu. O ypač kalbą puošia patarlės ir priežodžiai. Kartu tai yra tikri gyvenimiškos išminties krislai. Jie išreiškia tautos požiūrį į įvairiausius gyvenimo reiškinius. Patarles lengva įsiminti, tad nereikia jų kišenėje ieškoti. Kalbininkai jas priskiria smulkiajai tautosakai ir apibrėžia kaip frazę, kuria kas nors patariama, pamokoma arba perspėjama. Tarkime, taip: Kur eisi, kur bėgsi, o nuo savęs nepabėgsi; Nenešk dūmų iš savo gryčios; Vogti pinigai prasvilina kišenę. Apie ką dažniausiai patarlės kalba? Apie žmonių bendravimą, jų elgesį įvairiomis aplinkybėmis, dorovės ir moralės nuostatas. Pavyzdžiui: Liežuvis skaudesnis ir už botagą; Vienas aklas akimis, kitas širdimi; Tuščia puodynė garsiai skamba. Patarlė gali ir apibendrinti gyvenimišką patirtį, pavyzdžiui: Kalk geležį, kol karšta; Iš guolio nekepsi raguolio; Vienos motinos nevienoki vaikai.

Patarlė paprastai yra vieno sakinuko apimties; žodžiai joje turi garsinę organizaciją, eilėdaros pradus. Ne viena patarlė yra ir surimuota. Nereta, kad toks posakis turi perkeltinę reikšmę; o jau vaizdingas būtinai privalo būti. Patarlių meninis įtaigumas, vaizdingumas, giluminė prasmė atsiskleidžia kalbos kontekste. Kitaip tariant, pavartoti patarlę reikia tiksliai ten, kur ji tinka, - kad neapsijuoktume... Šių kalbos puošmenų nereikia specialiai mokytis: kartą nugirstos, jos ramiai tūno atminties kertelėje, kol susidaro palanki kalbinė situacija. Tada patarlė staiga atgyja iš karto visa; formos pastovumas - viena iš šio žanro ypatybių. Nedaug nuo patarlės skiriasi priežodžiai. Tik jie dažniau išreiškia kalbančiojo jausmus, reakciją į aptariamus dalykus. Užbaigto sakinio priežodžiai nesudaro, pamokomo ar apibendrinamo turinio neturi. Kartu paėmus, patarlės ir priežodžiai vadinami vienu lotyniškos kilmės žodžiu — paremijos.

Ar turtinga mūsų kalba patarlėmis ir priežodžiais? Lietuvių literatūros ir tautosakos institute yra didžiulė Patarlių ir priežodžių kartoteka; joje daugiau nei 200 000 tekstų. Surankioti jie iš senųjų raštų, ankstyvųjų Biblijos vertimų, pirmųjų žodynų. Didžiąją dalį kartotekos sudaro patarlės bei priežodžiai iš XX a. spaudinių ir rankraščių: grožinės literatūros, mokslo ir publicistikos tekstų. Tačiau pagrindinis jų šaltinis — gyvoji kalba, tarmės. Kartoteka nuolat papildoma iš tautosakinių ekspedicijų medžiagos; šiam darbui talkina ir moksleiviai, užrašydami savo aplinkos kalbos frazeologizmus. Kartotekos sistemą sudarė garsus patarlių tyrinėtojas profesorius Kazys Grigas (1924—2002). Jo rūpesčiu spaudoje jau pasirodė grupės mokslininkų parengtas „Lietuvių patarlių ir priežodžių" I tomas. O planuojama išleisti dar keturis; tai bus išties epochinis leidinys. Greitam savo kalbos „paskaninimui" galime pasinaudoti ir elektronine patarlių ir priežodžių duomenų baze.

Mokslinis patarlių ir priežodžių tyrinėjimas yra vadinamas paremiologija. Tai tautosakos mokslo šaka, įdomus tyrinėjimo baras, aiškinantis daugelį nuostabių dalykų, susijusių su šiomis kalbos puošmenomis. Pavyzdžiui, aiškinama, kaip atsitiko, kad visiems lietuviams žinoma metaforinė patarlė Lašas po lašo ir akmenį pratašo vartojama dar ir 34-iomis Europos kalbomis, taip pat sako kinai, korėjiečiai ir japonai. Sentencinio tipo patarlė Neatidėk rytdienai to, ką gali padaryti šiandien dar plačiau pasklidusi pasaulyje. Ji vartojama 48-iomis Europos, taip pat kinų, japonų, vietnamiečių ir kitomis rytų kalbomis. Apskritai labiausiai paplitusios patarlės yra kartu ir universalios, plačiai žinomos kitose tautose. Posakio Daryk kitam taip, kaip norėtum, kad tau darytų šaknys siekia Bibliją. Sutinkamas jis ir rytų išminčiaus Konfucijaus pamokymuose. Europos tautos turi daug patarlių, kilusių iš antikinės literatūros, graikų ir romėnų autorių; tokia, pavyzdžiui, yra Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Ir šiandienos literatūros kūriniai, vadovėliai yra premijų sklaidos šaltiniai.

Globaliosios komunikacijos išplatina mūsų laikmečio posakius pasaulyje. Tarkime, Laikas - pinigai Jau sakoma 35-iomis visų žemynų kalbomis. Išties sparnuotas posakis! Prilimpa visur todėl, kad žmonių patirtis yra panaši... Žinoma, esama ir tik vienai tautai būdingų patarlių. Pavyzdžiui, tik lietuviai sako: Pažiūrėsim, kai dugną dėsim arba Duonos yra - sulos nėra, sulos yra — duonos nėra. Vis ko nors trūksta. Tai jau su etnoso gyvensenos ypatybėmis susijusios mintys. Lietuvių patarlėms apskritai būdingos gamtos, kaimo buities ir darbų temos; turi jos ir savuosius poetinės raiškos savitumus.

Kadangi patarlė dažnai netiesiogiai išsako mintį, laikui bėgant jos suvokimas gali kisti. Juk kinta gyvenimo aplinkybės, keičiasi ir pats žmogus, jo etinės bei estetinės nuostatos. Mokslininkai, suradę senoviniuose žodynuose kai kurių patarlių aiškinimus, lygina juos su dabartiniu vartojimu. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad visai priešingai dabar ir senovėje suprantama patarlė Lobis budina, vargas migdina. XVIII a. ji reikšdavo, kad turtas žmogų daro veiklų, o vargas prislegia. Šiandien tuo norima pasakyti, kad turtuolis turi daug rūpesčių, o varguolis gyvena ramiai. Prasmės suvokimo pokyčiui kitados reikėjo šimtmečių, tačiau kaip yra mūsų dienomis? Štai čia mūsų vaikai su savo piešiniais ir patalkins paremiologams. Akivaizdu, kad vaikai daug ką supranta ir vertina kitaip nei jų tėvai.

Šis piešinių rinkinys - gražaus dailės mokytojos Erikos Unės Domarkienės sumanymo — pasiūlyti vaikams nupiešti lietuvišką patarlę — rezultatas. Labai skirtingai vaikai iliustravo liaudiškąjį posakį: vieni piešiniu tiesiogiai atspindėjo patarlės turinį, vaizduotę įjungdami spalvomis ir kompozicija, kiti - posakį įterpė į senovinį lietuvišką kaimą, treti — nuvedė į ateitį tolimais šiuolaikinių fantastinių kūrinių keliais. Tebūnie ta įvairovė, juk patarlė sako: Genys margas, pasaulis dar margesnis. Neabejotina, kad vaikams buvo smagu praverti mūsų tautos patarlių ir priežodžių kraitinę skrynią. Ir piešiniais išreikšti savo nuostabą bei pasigėrėjimą ten sudėtais lobiais