Iš didžuvės nasrų (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).  

Sjonas (tikr. Sigurjonas Sigurdssonas, g. 1962) - islandų prozininkas ir poetas, jo kūryba įvertinta tiek Islandijoje, tiek užsienyje, knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų.

Itin savito stiliaus rašytojo kūriniai apibūdinami kaip derinantys komizmą ir tragizmą, eleganciją, siurrealizmą, mitus ir istoriją. "Iš didžuvės nasrų" - trečias Sjono romanas lietuvių kalba („Tavo akys matė mane" 2005; "Baldras, Šešėlio sūnus" 2009).

Daugiasluoksnio, humoro ir neįtikėtinų aliuzijų sklidino romano tekstas konstruojamas šiuo metu pasaulyje populiaraus pseudoistorinio naratyvo maniera. Veiksmas vyksta XVII a. Islandijoje. Pagrindinis herojus Jounas Paulmasonas - poetas, mokslininkas ir savamokslis gydytojas. Jo gyvenimas ir apmąstymai apie gamtą ir žmogų išskleidžia mums prieš akis visą XVII amžių.

"...Jis atskleidė paslaptį, kad į aksomą susuktas objektas toli gražu nėra tas, kuo laikomas. Tai yra žiauraus banginio narvalo ragas - banginio, dar žinomo „lavonų banginio" pavadinimu dėl savo pomėgio gardžiuotis nuskendusiais jūreiviais, ir savo sąsiuvinyje Wormas deramai įregistravo šį objektą kaip „narvalo ragas". Islandai pirmąsyk susidūrė su šiais siaubingais padarais, įkūrę Grenlandijoje koloniją apie 1000 Anno Domini ir greit ėmė eksportuoti ragus, pagal naujausią madą pavadinę juos „vienaragio"..."

Iš islandų kalbos vertė Rasa Baranauskienė

PRATARMĖ

TRAUKIAU iš MEDŽIOKLĖS NAMO, dešinėje rankoje nešinas narplėmis, o kairėje - žibiniu. Maiše ant nugaros gulėjo laimikis, šernas plieno iltimis, siaubingas padaras, šėliojęs šiaurės kraštuos ir krėtęs nesuskaičiuojamas eibes tol, kol šitai iškilo aikštėn ir aš buvau pasiųstas medžioklėn. Jis buvo ne pirmas mano nugalabytas šiaurės vėjo pramanas. Vilkui, liejančiam pieno ašaras, vienakojui jūrų zuikiui, briedžiui auksine varpa ir gauruotųjų upėtakių (mitinės būtybės, nuodingos žuvys, galinčios pakenkti žmogui (čia ir toliau - vert. past.). karalienei - visiems jiems teko pažinti mano kilpinį, tačiau šis didžiailtis paršas buvo įdėm nuožmiausia būtybė, kurią Šiaurė iššnypštė iš ledinės savo šnervės.

Taigi užuot palikęs maitą žūties vietoje, kaip reikalavo papročiai, pasiėmiau ją ketindamas sviesti broliams po kojų, kad Tėvas permanytų, kuris jo sūnų labiausiai neriasi iš kailio dėl pasaulio tvermės: ar tie, kurie niekados nebuvo apleidę nieko nestokojančios tėvonijos, užsiėmę jos valdysena (tai tik eufemizmas dvariškio gyvensenai nusakyti), ar aš, apskriejęs visas pasaulio kertes žudydamas pabaisas.

Žirgliojant namopi erdvė gurgždėjo man po kojomis. Manęs laukė vakarienė apšviestoje prašmatnioje pilyje su visais į bekraštybę besistiepiančiais, ką tik užgimusios saulės srūvai prilygstančiais kuorais ir smailėmis. Tarp pagrindinio patiekalo ir saldėsių baudžiausi pakilti nuo suolo, prisiartinti prie brolių ir ištraukti plienailtį paršų iš maišo. Tačiau vos spėjęs kojų pakelti, pajutau, kad Dangaus karalystėje menki pyragai. Vartai buvo nesaugomi, nuo tvirtovės kuorų nepasigirdo: „Ei, kas eina?!", iš pokylių menės nevilnijo šurmulys, o tarpuvartėje nesimatė slapčia susiėjusių įsimylėjėlių. Įgudusias medžioklio ausis pasiekė tik netvirtų sparnų ūžmas ir prislopintos gailios dejonės.

Nusviedžiau šalin žibinį, narples ir maišų. Po akimirkos atsidūriau vidiniame kieme, o po kitos, užlėkęs laiptais į sosto menę, atlapojau duris.

Padėties menėje būta ligūstos, dauguma angelų kvatojo iš siaubo, kiti raudojo tuščiaviduriu juoku, o dar kiti prunkštė provirkomis. Tunikas nusimetę ofanimai klūpojo įrėmę kaktas į šaltus pasostės laiptus, mazguotais botagais čaižydamiesi degančius pečius. Jaunėliai broliai pakrikai it kūdikiai blaškėsi po salę nepaliaujamai šaukdami Tėvo vardą. Jautriausiuosius, ramstančius kolonas ir suolus, tąsė vemti, iš jų veržėsi ektoplazma ir laisvai liejosi ant Dangaus grindų žydrynės. Šį siaubingą spektaklį lydėjo kuždesys, atsirandantis neatmieštai nevilčiai įsiskverbus į sparnų plunksnas, jų vėtyklėms virpant ir orui šaižiai jas virkdant, tarsi vaikas griežtų žolynu. Pakeliui namo, šiapus pilį supančių mūrų, mane pasiekė garsas - tikrų tikriausias angelų pagalbos šauksmas:

- Jis negyvas!

Mintis perskrodė protą ir akimirkai paralyžiavo kūną - nutiko neįsivaizduojamas dalykas! Jau buvau beprarandąs savitvardą, bet užuodžiau smarvę. Šnerves kutenęs dvokas niekados netvyrojo Tėvo aplinkoje ir ligi šiol buvo ištremtas iš Dangaus karalystės, nes Tėvo sukurtų pasaulių su visais gyviais ir augmenija bei Jo paties pasaulio sąlytis buvo užgintas, - Jo paties žodžiais, kaip kad šviesos ir tamsos. Tačiau dabar Jo pilies orą prisodrino kraujo ir šlapimo, prakaito ir spermos, snarglių ir riebalų kvapas.

Pažvelgiau į romiai savo soste sėdintį Tėvą. Sprendžiant iš Jo povyzos, Dangaus turėjo netemdyti nė mažiausias debesėlis. Šiek tiek palenkęs ledo skaisčio galvą, Jis apžiūrinėjo delne kažką menką. Jam iš kairės stovėjęs Mykolas, regis, buvo vienintelis, tramdęs savo jausmus. Tačiau aš, pažinodamas Mykolą geriau nei kuris kitas, mačiau, kad šypsena jo veide tebuvo sena gera grimasa, kurią jis užsitraukdavo prisipažindamas nugalėtu mudviejų žaidimuose. Jis lėtai linktelėjo man galva, nenuleisdamas akių nuo to, ką laikė Tėvas.

Taip, tu gulėjai ten, Jo rankoje, pritraukęs kelius prie smakro, alsuodamas tankiai ir silpnai, virpėdamas it krūtininis trispyglės dyglės pelekas. Tėvas, piršto galu prilaikydamas tavo stuburą, atsargiai atlenkė delną taip, kad tu išsitiesei, apsivertei ir likai gulėti ant nugaros. Žengiau į priekį norėdamas geriau į tave įsižiūrėti. Sugniaužtu kumščiu tu pasikasei nosį, baisiai žaviai nusičiaudėjai ir pražiota burna pažvelgei į mane savimylos akimis. Ir aš išvydau, kad ši burna niekada nebus pasotinta, kad krūminiai niekados nenustos malę, o liežuvis niekados nepavargs būti vilgomas kitų gyvų būtybių kraujyje. Tuomet tavo lūpos sujudėjo. Mėginai ištarti savo pirmąjį žodį. Ir tas žodis buvo AŠ. Tačiau Tėvas tave pertraukė ir kreipėsi į mane draugišku, bet įsakmiu balsu:

- Liuciferi, pažvelk į žmogų. O dabar nusilenk jam, kaip nusilenkei kitiems...

Aš pažvelgiau į tave antrąsyk ir tą akimirką tu paleidai juodų gleivėtų išmatų striūklę. Tada žaibiškai pakišai ranką po sėdmenimis, sugriebei saują to, ką ten radęs, ir prispaudei prie burnos.

Kaip žinia, aš nepriklaupiau prie šio naujo Tėvo žaisliuko ir už tai nupuoliau iš Dangaus kartu su panorusiais sekti paskui mane. O atsisveikindamas tau, žmogau, pateikiu manąjį tavęs vaizdinį.