Apysakų ir romanų autorius, Kovo 11-osios akto signataras, naują romaną leidžia po penkiolikos metų pertraukos. Kūrinyje "Invazija į Prahą ir širdis" atsiskleidžia praėjusio amžiaus septintjo dešimtmečio studentų gyvenimo marga visuma. Romano dramatizmą lemia invazijos į Prahą motyvas – šiai prievartai ruošiami ir buvę lietuvių studentai, pašaukti į karinius mokymus. Sąmonės srauto proza liudija tą laiką, prarasčių ir vilčių apytaką.
"Naujas Romo Gudaičio romanas – kūrybinė pastanga susigrąžinti tą laiką, kai buvome, anot Autoriaus, "jauni kvaili gražūs". Romane išvystame praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio akademinį jaunimą. Studentų mokslus ir draugystes, šėlsmą ir pokštus sovietiniuose bendrabučiuose, iliuzijas, polėkius ir meiles, jaunystės aistrą. Jie, Vilniaus universiteto absolventai, trys neišskiriami draugai, nubloškiami į karinius mokymus Kaliningrado srityje, į sovietinės armijos purvą, idiotizmą, rusišką keiksmų kloaką. Ir rengiami internacionalinei pagalbai – invazijai į Auksinę Prahą. Invazija, kurioje tu verčiamas dalyvauti, neišvengiamai prievartauja ir tavo prigimtį.
Ir studijų, ir poligono vaizdai rodo, kaip į sielas įsigauna neviltis, nusivylimas visais "atšilimais" ir ideologijomis. Juk to meto studentai – ir išvežtųjų, represuotojų vaikai, ir žuvusiųjų pokaryje jaunesni broliai ir seserys, juose gyva pirmosios nepriklausomybės atmintis, kad ir nuožmiai naikinta.
IŠTRAUKA
Menu akimirką žavingą, kadangi orus žilabarzdis daktaras Faustas myli grakščią jaunučiuke madam Bovari kūniška meile, tai vyksta buduare, rūmų grindys išklotos knygelėmis "Ustav strojevoj služby", o kolonos apvyniotos raudonais audeklais, izučil naizust' moralnyj kodeks strojitelej komunizmą, šaukia zampolitas majoras Paškulskis, ir gauni dvigulę lovą, o mums ir be lovų gera, tegyvuoja Valpurgijos naktis, atsako idėjiškai besismaginantis vergų choras, vieną antpetį Paškulskiui plėšia basas generolas Smolenskas, kitą kažkoks mažas, bet lietuviškas velniukas be karinio laipsnio, ir kūningos Rubenso moterys, liulėdamos rausvom grožybėm - sustok, akimirka, kokia tu graži! - lipa pas mane iš bronzinių paveikslų rėmų, karšta, lipnu, saldu ir visa kita, tie olandai flamandai stačiai pakvaišę dėl eroso, piktinasi Talevas, gindamasis nuo gražuolių ustavo knygele, bet kur tu nuo jų apsiginsi - supančiojo, vargšą, ilgais plaukais, o Juras, priešingai, nesigina, us-tavus trenkęs Paškulskiui, ragauja, žaltys, laisvos meilės uždrausto vaisiaus, ir tai yra prieš jo vakarykštę logiką - moteris graži ne kūnu, ne grakštumais apvalumais, o savo siela, va Ticiano Flora, žiūrėk, pas tave, Simai, atlenda, irgi iš paveikslų rėmų, bet ji ne krūtis, ne visas kitas pagundas tau kiša, o savo gražų, savo nuostabų vidinį pasaulį, main bon ami Simai, tikrai - Flora paima mane už rankos, priekaištingai pažvelgia į akis: kaip tu galėjai, Simai, kaip tau ne gėda, Simai Lietuvaiti, man sinjoras Ticianas sakė, kad tu geras, tu nekaltas berniukas, įsimylintis kas pavasarėlį po gražuolę sinjoritą Vilniaus mieste, ir besivaipantiems amūrėliams snukius išdaužyti maža, nors čia Valpurgijos naktis:
- Karas!
Mes, trisdešimt septyni kareiviukai, išmuštruoti žaliūkai - štai kas mes, vanas, teisingai kala man į galvą Juras, ritamės nuo geležinių dviejų aukštų lovų per saldų sapną, pro miego duobę. Karas tai karas, bet gera buvo Valpurgijos naktelė, tik karas ją tvykst pribaigė - šviesą uždegęs majoras lauko uniforma, štabo žiurkė, tas tai jau tikrai nemiegojo, laukė, satrapas prakeiktas, progos versti iš lovos kaip tik tada, kada alpuliuoji saldžiausiam įmigy ir žmoniškai gražius, menu akimirką žavingą, sapnus sapnuoji. Viršila Žerebcovas, net pajuodęs iš saldafbniško uolumo, davęs gerą niuksą verčia čiuvašą Solomkiną iš lovos, mano tautietis iš Žemaitijos Dikis, žiovaudamas tanką prarytų, kasosi pažastis, Talevas, prie lovos lyg grandinėm prirakintas, stena iškriošęs, senučiukas, o dar prieš kelias akimirkas, matėm puikiai, apšluostė nosį daktarui Faustui, nukamuotam Flobero gražuolės. Solomkinas miega visur, saldžiausiai - rikiuotėj, Dikis yra paskelbęs bado streiką ir tikisi greitai, iki bulviakasio, grįžti pas mamą, Talevas apskritai nelinkęs tarnauti - jis Sibiro bulgaras, ir tuo pasakyta viskas apie skolą, kurią Maskva brangiai užmokės Sofijai už jo kančias, kada ta pati Sofija su tūkstančiais gražiausių, rožių žiedlapių aliejais išsikvėpinusių merginų bus po jo, Talevo, kojom, o jis...
- Karas! - baubia majoras. - Užtemdyt langu!
