Intratekalinė terapija

Pirmą sėkmingą juosmeninę punkciją XIX amžiaus pabaigoje atliko Heinrich Iraneus Quincke – komoje esantis pacientas, kuriam buvo įtariamas tuberkuliozinis meningitas, išgyveno. Panašiu laiku tą pačią procedūrą keturiems pacientams (vienas sirgo bakteriniu meningitu, kiti trys – tuberkulioziniu) atliko ir Walter Essex Wynter, bet visi pacientai mirė [1]. Tobulėjant juosmeninės punkcijos technikai bei mažėjant komplikacijų skaičiui, procedūros buvo atliekamos vis dažniau. 1970 m. vaikams į stuburo smegenų kanalą pradėti leisti chemoterapiniai vaistai ūminės limfoblastomos leukemijos atkryčio profilaktikai. Tai žymiai pagerino ligos prognozę – penkerių metų išgyvenamumas padidėjo apie 80 proc. [2]. Chemoterapinių vaistų suleidimas į stuburo smegenų kanalą, siekiant išgydyti onkologinę ligą arba išvengti jos atkryčio centrinėje nervų sistemoje (CNS), vadinamas intratekaline chemoterapija [3]. Kraujo-smegenų barjeras riboja įvairių molekulių pernašą, todėl įprastomis dozėmis sistemiškai skiriami chemoterapiniai vaistai smegenų skystyje terapinės koncentracijos nepasiekia. Sisteminės chemoterapijos dozės didinimas lemtų dažnesnius ir stipresnius nepageidaujamus reiškinius, bet to galima išvengti vaistus tiesiogiai leidžiant į stuburo smegenų kanalą. Kraujo-smegenų barjero apėjimas ir nedidelis smegenų skysčio pasiskirstymo tūris intratekalinei chemoterapijai leidžia naudoti mažas vaistų dozes, kurios užtikrina veiksmingą onkologinių ligų gydymą arba profilaktiką [4]. Reikėtų nepamiršti ir intratekalinio antibiotikų skyrimo galimybės esant pooperaciniam meningitui, sukelto dauginio atsparumo antibiotikams mikroorganizmų, nes intratekalinių antibiotikų skyrimas gali padėti veiksmingai jį gydyti. Skiriant tikslinę antibiotikoterapiją intratekaliai santykinai nedidelėmis ir saugiomis antibiotikų dozėmis galima išvengti vaisto koncentracijos galvos smegenų [...]