Imunologijos raida Lietuvoje

Mokslinė monografija „Imunologijos raida Lietuvoje: (trys amžiai: nuo empirinių užuominų apie atsparumą iki imuniteto studijų)“ ne tik apima imunologijos istoriją, studijas, tyrimų kryptis, bet ir atspindi organizacijas, atliekančias imunologinius tyrimus. Straipsnius parašė 35 autoriai – žymiausi Lietuvos imunologijos specialistai, medicinos ir kultūros istorikai. Ši monografija svarbi ne tik imunologams, bet ir medicinos, veterinarijos, įvairių sričių biologijos magistrams, doktorantams ir dėstytojams. Šiame leidinyje sukaupta svarbi istorinė imunologinės veiklos medžiaga: atsiminimai, nuotraukos, citatos, svarbiausia bibliografinė medžiaga, disertacijų ir patentų aprašai. Ji bus įdomus ne tik imunologijos teoretikams, praktikams, bet ir šios srities entuziastams bei visiems, besidomintiems imuniteto fenomenu.

Lietuvoje imunologijos raidos pradžia siejama su Vilniaus universitetu (įsteigtas 1579 m.). Medicinos fakulteto (įsteigtas 1781 m.) profesorius Jokūbas Briotė (Jakób Briotet, 1746–1819) jau 1785 m. greta operacinės chirurgijos paskaitų pradėjo skaityti paskaitas apie skiepijimą – varioliaciją. Vėliau, 1802 m., higienistas prof. Augustas Bekiu (August Becu, 1771–1824) nuvyko į Angliją susitikti su vakcinacijos pradininku Edvardu Dženeriu (Edward Jenner, 1749–1823). Po metų išleido iliustruotą knygą lenkų kalba „O wakcynie, czyli tak zwaney ospie krowiéy“ (Apie vakciną, arba vadinamuosius „karvių raupus“. Vilnius, 1803). Terminas „vakcina“ kilęs iš lotyniško žodžio vacca – karvė.

Lietuvos vakcinacijos pradžiai reikšmingi 1808 m., kai aktyvus vakcinacijos propaguotojas prof. Jozefas Frankas (Joseph Frank, 1771–1842) kartu su prof. A. Bekiu ir kitais Vilniaus medicinos draugijos nariais įsteigė Vakcinacijos institutą. Šio instituto darbuotojai gamino vakciną nuo raupų, skiepydavo Vilniaus ir jo apylinkių žmones, siųsdavo vakciną ir į kitas vietoves. Instituto nuostatuose buvo numatyta nemokamai skiepyti vaikus ir visus pageidaujančius suaugusiuosius, aprūpinti skiepais gydytojus ir ruošti vakcinacijos specialistus.

Okupacinei Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą 1832 metais, tai neigiamai atsiliepė ir vakcinacijos raidai. Tačiau ir toliau buvo gaminama vakcina, skiepijama nuo raupų. Vienas iš svarbesnių įvykių Vilniuje – gydytojo Vaclovo Orlovskio (1868–1949) iniciatyva 1897 m. įsteigta Pastero stotis, kuri daugiau sietina su pasiutligės profilaktika, nei su raupais. Taigi imunologijos pradžia siejama su vakcinomis, kurios aktualios ir šiandien. Vilniaus mokslininkų dėka imunologija Lietuvoje jau XIX a. pasiekė Europos lygį.

Tolesnis imunologijos vystymasis buvo glaudžiai susijęs su mikrobiologijos mokslu – tai patvirtina ir Vilniuje įsteigtos mikrobiologinės įstaigos: Bakteriologinė laboratorija (1905), Bakteriologijos institutas (1938), perimtas iš Valstybinio veterinarijos bakteriologijos instituto (1933). Svarbų vaidmenį atliko 1918–1940 m. veikęs Kauno valstybinis higienos institutas, kuris 1957 metais buvo perkeltas į Vilnių ir sujungtas su Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos institutu.

Lietuvos imunologijos raidoje svarbus įvykis buvo VU Probleminės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos įkūrimas 1962 m. (ilgus metus jai vadovavo dr. Nijolė Regina Šekštelienė). Laboratorijoje pradėti būtini tyrimai organų persodinimui. Šios laboratorijos specialistai talkino chirurgams transplantologams nuo pat pirmos 1970 m. Lietuvoje atliktos inksto persodinimo operacijos.

Gilesniems moksliniams tyrimams postūmį suteikė Imunologijos instituto (1990) ir Lietuvos imunologų draugijos įkūrimas (1991), pradėtos organizuoti pirmosios imunologijos mokyklos ir konferencijos (nuo 1990 m.), apgintos pirmosios imunologijos disertacijos, nors imunologijai giminingos disertacijos buvo gintos ir prieš 20 metų. Ši veikla aktyviai vykdoma iki šiol.

Imunologijos studijos vyksta daugelyje aukštųjų mokyklų: Vilniaus universitete (3 fakultetuose), Lietuvos sveikatos mokslų universitete (2 fakultetuose), Vytauto Didžiojo universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Gedimino technikos universitete ir kt.

Ypač daug imunologijos plėtrai nusipelnė prof. Antanas Jurgeliūnas (1872–1943), prof. Vytautas Girdzijauskas (1904–1972), dr. Elijošius Nonevičius (1863–1931), prof. Elena Moncevičiūtė-Eringienė, akad. Pranas Sadauskas, prof. Juozas Pieškus, prof. Aniolas Sruoga (1936–2016) ir kt.

Šio leidinio tikslas – apžvelgti šiuolaikinės imunologijos būklę Lietuvoje, atkreipti dėmesį į atskiras jos kryptis, pasiekimus, imunologijos studijas ir pan. Pateiktoje kronikoje apžvelgiamos mokslinės įstaigos, seminarai, konferencijos, stažuotės, Lietuvos imunologų draugijos veikla, kai imunologijos mokslas ir klinikinė praktika, ypač laboratoriniai tyrimai, įgijo naujų siekių ir poreikių.

Mokslinė monografija „Imunologijos raida Lietuvoje: (trys amžiai: nuo empirinių užuominų apie atsparumą iki imuniteto studijų)“ ne tik apima imunologijos istoriją, studijas, tyrimų kryptis, bet ir atspindi organizacijas, atliekančias imunologinius tyrimus. Straipsnius parašė 35 autoriai – žymiausi Lietuvos imunologijos specialistai, medicinos ir kultūros istorikai. Ši monografija svarbi ne tik imunologams, bet ir medicinos, veterinarijos, įvairių sričių biologijos magistrams, doktorantams ir dėstytojams. Šiame leidinyje sukaupta svarbi istorinė imunologinės veiklos medžiaga: atsiminimai, nuotraukos, citatos, svarbiausia bibliografinė medžiaga, disertacijų ir patentų aprašai. Ji bus įdomus ne tik imunologijos teoretikams, praktikams, bet ir šios srities entuziastams bei visiems, besidomintiems imuniteto fenomenu.