Imk mano akis

Pristatydamas knygą autorius rašo:
„Tikrovė beribė, o mums duoti vos penki riboti pojūčiai jai pažinti. Laimei, mums dar dovanotas gebėjimas pažvelgti kito akimis: katės, žuvies, poeto, Dievo, aklojo. Taip lengviau išgirstame kitą, pradedame tikrai kalbėtis. Kalbėtis, kad prašviesėtų. Kalbėtis apie santykį su šiuo ir su kitu gyvenimu, supančiais žmonėmis, savimi, aukštesnėmis jėgomis.
Romantinė meilė pirmoji nebeišsitenka kasdienėje šnekoje ir šaukiasi eilių – I skyrius „Geismo knyga“.
Meilė artimui griebiasi užkalbėjimų, kai artimieji ima nenumaldomai tolti – II skyrius „Genties knyga“.
Meilę sau išdainuoti tenka suvokus: tik mylėdamas save, gali mylėti – III skyrius „Vidaus knyga“.
Meilė pabaisai pasauliui išsilieja ilgesio himnais jį sukūrusiam Dievui – IV skyrius „Bevardžio knyga“.
Meilė kalbai, sukūrusiai Dievą, ima ieškoti skambančios tylos – V skyrius „Kentaurų knyga“.

Raimondas Paškevičius – kino dramaturgijos, istorijų pasakojimo dėstytojas, TV ir kino scenaristas, TV ir radijo laidų vaikams autorius ir vedėjas, rašytojas. „Imk mano akis“ - tai šeštoji autoriaus knyga, pirmoji – poezijos.

IŠTRAUKA

IMK MANO AKIS

Imk mano akis,
pamatyk savo grožį,
pamatyk banguojančias formas ir linijas,
pranokstančias
prinokusių vaisių.

Imk mano akis,
pamatyk grožį savo akių,
atvirų, nepažįstančių melo,
žiūrinčių taip įdėmiai,
kad jaustis imu
svarbus, mylimas.

Imk mano ausis,
išgirsk,
koks gražus tavo balsas,
koks turtingas spalvų,
kaip vibruoja
įspūdžiais, smalsumu.

Imk mano širdį,
pamilk
grožį savo širdies,
tvinksinčios norais,
kurie varo pasaulį pirmyn,
užtvindančios jausmais –
dviem jų užtenka.

Imk mano kraują,
lai teka
tavo venom, arterijom,
kapiliarais,
tegu kiekvieną ląstelę pasiekia
odos, inkstų, plaučių, gimdos,
kaulų, žarnų, gyslų ir smegenų,
tegu išvalo, išplauna, išdegina
kiekvieną
neteisingai žeidžiantį,
melagingai menkinantį,
be pagrindo žeminantį,
be kaltės kaltinantį
žodį,
kritusį ant tavo galvos
šiame gyvenime
ir anksčiau
per septynias kartas.

Imk mano odą,
mano kojas, rankas,
dantis ir liežuvį,
apkabink save,
glostyk, bučiuok,
valgyk, kramtyk,
daryk, ką leidi
man su tavim daryti,
dovanok save,
kaip man dovanoji,
kol ištirpsi,
išskrisi,
išnyksi.

VEIDAI MYLIMŲJŲ

Paliekant šią žemę,
kūną maloniai suteikusią,
prabėgs prieš akis
gyvenimas visas.

Ne visas.

Ne septyni didieji pasaulio stebuklai,
ne Mona Liza, Mikelandželo Dovydas,
ne Eifelio bokštas ir ne Big Benas,
ne Kremlius ir ne kanalai Venecijos,
ne katedros dangiškos,
jų paauksuoti altoriai,
ne jūros spalvų įvairiausių
ar sielas apvalančios dykumos,
ir ne kalnai miškingi, uolėti,
širdį žmogaus lygumų pavilioję.

Prabėgs tik veidai mylimųjų –
virtuvėj mažoj,
kelių vos kvadratinių metrų,
daugiabučio kieme asfaltuotam,
keturvietėj palatoj ligoninės,
prie kasos parduotuvėj,
tvarte, žvyrduobėj,
autobuso stotelėj...

Šitiek metų,
o veidai vos keli mylimųjų.