Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus

Apie Imanuelį Kantą pasakyta labai daug. Šio žmogaus mąstymo būdas lėmė filosofinį perversmą, kuris kelis šimtmečius veikė Vokietijos, Europos ir visos Vakarų kultūros raidą. Gimė įvairios „kritinės filosofijos“ kryptys, susiformavo mokyklos, šimtai profesorių Kanto sistemai paskyrė savo gyvenimus. Visą devynioliktą, iš dalies ir dvidešimtą amžių Kantas buvo suvokiamas kaip filosofinio ir religinio apreiškimo autorius. Iš jo paskelbtos nuostabos dėl „moralės įstatymo manyje ir žvaigždėto dangaus virš manęs“ iki šiol semiamasi tariamos išminties. Jau kelis šimtus metų joks rimtas Europos universitetas neapsieina be Kanto filosofiją nagrinėjančių katedrų, centrų, konferencijų. Iš „Kanto donorystės“ neišsivaduota ir šiandien.

Mūsų dienomis Kantas tapęs kultūrine ir politine ikona. Net gimtasis filosofo miestas Kionigsbergas, po Antrojo pasaulinio karo netekęs civilizacinio kodo, praradęs tapatybę ir kultūros pamatus, tebesaugo „Kanto miesto“ pravardę. Kaliningrado universitetas, palaiminus Maskvai, šiandien oficialiai vadinamas Federaliniu Imanuelio Kanto universitetu.

Ar įmanoma pro tokius sluoksnius prasimušti prie žmogaus, keistuolio, prisiekusio senbernio – prie Imanuelio Kanto? Juk jam, kaip ir bet kuriam iš mūsų, irgi reikėjo savų donorų, gyvų žmonių, anuomet gyvenusių Prūsijos karalystėje ar Europoje.

Arvydo Juozaičio istorinėje dramoje "Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus" bandoma atsakyti į šiuos egzistencinius klausimus.