Imagas

Rašytoja Liudmila Ulitskaja ne kartą buvo vadinama dėmesinga savo epochos liudininke, stebėtoja ir vertintoja.

Imagas (lot. imago) – vabzdžių raidos stadija, kai jie tampa subrendusiais individais. Dažniausiai – sparnuotais. Įvykus metamorfozei, prieš tai pabuvus vikšru, lerva, lėliuke... Šį įvaizdį autorė naudoja metaforiškai bandydama išsiaiškinti, ar įmanoma sutapatinti vabzdžių ir „homo sovieticus“ raidos etapus?

L. Ulickaja kelia klausimą, ar yra galimybė išsinerti iš ankšto sovietinio kokono ir pavirsti sparnuota sovietine plaštake? Šią viziją ji įkurdina vieno iš pagrindinių romano veikėjų, vidurinės mokyklos mokytojo galvoje. Pedagogas vėliau su trenksmu atleidžiamas, tačiau spėja auklėtinių sielose pasėti savaip suprantamo dorovinio gėrio principus ir normas.

Užsienio literatūros kritikai kalbėdami apie romaną „Imagas“, pažymi, kad Liudmilos Ulickajos personažai neturi Dostojevskio ar Tolstojaus veikėjų vidinės galios, tačiau padeda sukurti neįtikėtinai ryškų ir tikslų tuometinės Sovietų sąjungos pasaulį. Likimų kaleidoskopas nuo J. Stalino mirties ryto Maskvoje iki J. Brodskio mirties nakties Niujorke, balsų ir solo partijų choras, istorinių realijų ir fantastikos samplaika...

Šį kūrinį teigiamai vertina ne tik kritikai, bet ir skaitytojai, teigdami, kad pagrindiniai knygos herojai yra tarsi žalios gerumo oazės sovietų sukurtoje persekiojimų ir nepasitikėjimo dykumoje. Palyginime minima žalia spalva nėra atsitiktinumas. Romanas originalo kalba pavadintas „Žaliąja palapine“, tačiau autorė išsitarė, kad ant knygos viršelio, jei ji bus išleista užsienio kalba, labiau norėtų matyti „Imago“ antraštę...

Liudmila Ulickaja yra kritikų pripažinta šiuolaikinė rusų romanistė ir apsakymų rašytoja. Ji gimė 1943 m. Davlekanovo mieste Baškirijoje. Užaugo Maskvoje, kur studijavo biologiją Maskvos valstybiniame universitete. Jos kūriniai išversti į kelias kalbas ir gavę keletą tarptautinių, ir rusų literatūros apdovanojimų, įskaitant rusiškąjį Booker apdovanojimą (2001 m.). Tikimės, kad šis trumpas aprašymas jus sudomino.

IŠTRAUKOS

Bet kažkodėl tokią metamorfozę patirdavo toli gražu ne visi, o veikiau mažuma jo auklėtinių. Kokia šio proceso esmė? Prabudęs moralinis jausmas? Taip, žinoma. Bet kažkodėl vieniems tai įvyksta, o kitiems - ne. Ar yra koks nors mįslingas perėjimo modulis: apeigos, ritualas? O galbūt homo sapiens, protingo žmogaus rūšiai, irgi būdingas reiškinys, atitinkantis kirmėlių, vabzdžių, varliagyvių neoteniją, - kai lytiškai daugintis geba ne suaugę individai, o esantys dar tik vikšro stadijos, ir tuomet būtybės, nepasiekusios brandžios būklės, veisia tokius pat vikšrus, ir nei vieni, nei kiti taip niekada ir nesuauga? (...)

- Tu juk pripažįsti, Miša, kad mes gyvename vikšriukų, nesubrendusių žmonių, suaugusių pavidalais besimaskuojančių paauglių visuomenėje?

- Tavo žodžiuose kažko tokio esama. Aš pagalvosiu, - žadėjo Kolesnikas (...)

***

Ir ar daug jų buvo, vienas kito nepažįstančių, susitinkančių bibliotekų ar filharmonijos rūbinėse, tuščių muziejų tyloje. Tai nebuvo partija, būrelis, ne slapta organizacija, netgi ne vienminčių susirinkimas. Ko gero, juos vienijo tiktai pasibjaurėjimas stalinizmu. Ir, žinoma, skaitymas. Alkanas, neužgniaužiamas, maniakiškas skaitymas - hobis, neurozė, narkotikas. Knyga, kaip gyvenimo mokytoja, daugeliui iš jų pakeisdavo patį gyvenimą.

***

Nusiavė batus, kad nepaliktų purvinų padų atspaudų, lengvai pasirėmęs palangės, ant jos stryktelėjo. Sumurmėjo: „Imagas, imagas!“ - ir lengvai šoko žemyn.

Kas tie sparnai? Pro plyšį chitine išlenda drėgni suskleisto skraidymo prietaiso ašmenys. Sparnai išsineria pratisu sklandžiu judesiu, ore nusausėdami išsitiesina ir jau yra pasirengę pirmam mostui. Tinkliški kaip žiogo, arba plėviniai kaip drugelio, kurių gyslotumas sudėtingas ir tobulas, senoviniai, neišgalintys susiklostyti, arba nauji, susiklostantys ekonomiškai ir patikimai... Nuskrenda sparnuotas gyvis, palikdamas ant žemės chitino kiautą, tuščią skraiduolio karstelį, ir šviežias oras pripildo šviežius jo plaučius, ir nauja muzika skamba jo naujame, tobulame klausos organe.

Ant stalo liko jo akiniai ir lapelis su parašytu paskutiniu eilėraščiu.