„Ilgesys ir eglutės" - atvirukų knyga, kurioje visi visų ilgisi ir iš ilgesio vieni kitiems rašo. Čia kiekvienas turi kūną ir balsą, todėl daiktai atvirai kalbasi su reiškiniais, miškai su elniais, žmonės - su miestais ir horizontais. Knygoje į absurdo ir nonsenso foną, į filosofuojančių vėžliukų ir lempučių peizažą pamažu liejasi giliausios žmogiškos patirtys. Autentišką naratyvą pasakoja paveikslai, su tekstais flirtuojantys, juos ironizuojantys arba atvirkščiai - perteikiantys jausmus, kuriems išsakyti tinkamų žodžių nėra. „Ilgesys ir eglutės“ - tai diena po dienos, kai mes paprasčiausiai bandome vieni su kitais pasikalbėti.
Gile,
čia šernas. Labai noriu valgyti. Nerimauju:
kada tu krisi nuo ąžuolo? Ar aš tada nemiegosiu?
Šernas
Šerne,
jau nukritau.
Gilė
P. S. Kur tu?
------------------------------------------
Vaikut,
pasakysiu taip: jeigu nori pasidaryti laimingas, tai visų pirma turi nustoti būti nelaimingas.
Senutis
Senuti,
o tu ar nustojai?
Vaikutis
Vaikut,
dar ne. Bet jau tuoj tuoj.
Senutis
------------------------------------------
Lygumos,
neslėpsime, visą gyvenimą žvelgėme į jus iš aukšto. Su savotišku didingumu, lyg į kokį, sakysime, niekingumą. Taip ir išdrįsime tarti – buvote mums niekingos. Buvote niekas, kuris nesukelia žmogui jausmų. Koks žmogus sako – važiuoju į lygumas? Žmogus sako: kopsiu į kalnus. Kalnuose kitaip eina laikas. Ar tik nebūsiu susirgęs kalnų liga. Turbūt ne sykį esate šitai girdėjusios, nes žmonės kalnų ilgisi slankiodami lygumose.
Ir vis dėlto atleiskite. Visai neseniai Alpėse lankėsi žmogus, kuris garsiai su kalnais kalbėjosi. Jis sakė tiek mus įsileidęs į gyvenimą, kad jo viduje užaugo kalnas ar kalnų masyvas – ne viską girdėjome, buvo vėjas. Prašė mūsų sugrąžinti jam lygumų jausmą. Paskui puse lūpų minėjo, kad jeigu visas pasaulis būtų ištisinis kalnynas, žmonės būtų nelaimingi. Nes žvelgti į lygumas ir matyti horizontą, kurio neužstoja joks kalnas, yra pati tikriausia laimė. Tikrų tikriausia, dar pakartojo jis prieš sutemstant.
Tas žmogus liko nakvoti kalnuose. Mums buvo su juo sunku. Bet kitą rytą jis tarė: „Aš nenoriu, kad būtumėte lygumos. Ne. Būkite kalnai.“
Mes sakome jums šiandien: „Nenorime, kad būtumėte kalnai. Būkite lygumos.“
Kalnai
Kalnai,
būsime atviros – visą gyvenimą galvojome apie jus kaip apie žemės klaidą. Nesusipratimą, defektą, liūdesį, netobulumą, raukšlę, siaubą. Mums buvo jūsų taip gaila, kaip gaila berniuko, gimusio su kiškio lūpa ar elfo ausimis.
Bet dabar, po viso to, kas nutiko, mums ir jums nėsyk nesusitikus, mes jus pamilome. Norime žiūrėti į jus ir žinoti, kad jūs žiūrite į mus. Ir tik tais mūsų bei jūsų pakraščiais, kuriuose susijungiame, jausti, kaip viskas arti.
Lygumos
Autorius: | Dovilė Zavedskaitė |
Iliustratorius: | Evelina Simanavičiūtė |
Leidėjas: | Dvi tylos |
Išleidimo metai: | 2021 |
Knygos puslapių skaičius: | 320 |
Formatas: | 17x24, minkšti viršeliai |
ISBN ar kodas: | 9786098232431 |
Atsiliepimai išfiltruojami pasirinkus eilutę