Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis

Kęstutis Skrupskelis (angliškai pasirašo Ignas K.), gimęs Kaune, žurnalisto Igno Skrupskelio sūnus, dėstė filosofiją Pietų Karolinos universitete (angl. University of South Carolina) ir Vytauto Didžiojo universitete, šiuo metu profesorius emeritas. Akademinė specialybė: Amerikos filosofijos istorija. Domisi Lietuvos prieškario žurnalistika ir yra paskelbęs nemaža straipsnių Naujajame židinyje, Kultūros baruose, Į laisvę ir kitur, knygų autorius: Vaikų žaidimas: „Dvidešimto amžiaus“* karikatūros (2008); Ateities draugai: Ateitininkų istorija (iki 1940 m.) (2010).

"Bet geros valios nesimatė: į daugelį šio meto jo vedamųjų piktai replikuota kas savaitę pasirodančiame Vaire. Nežinau, kas replikas rašė – įkyrios, nes visur kaišiojamos lotyniškos ir prancūziškos sentencijos, kartais po tris keturias. Ir kabinėtasi net prie žinučių. XX amžius gegužės 31 d. paskelbė, kad teisingumo ministras – sovietų Kauno kalėjime nukankintas liaudininkas Antanas Tamošaitis (1894–1940) – rengia aplinkraštį, draudžiantį teisėjams, tardytojams, prokurorams priklausyti partijoms. Birželio 1 d. Vairas (nr. 22, p. 400) replikavo, kad partijų iš viso nesama, o teisę dalyvauti valstybei nekenkiančiose politinėse organizacijose garantuoja Konstitucija. Ramiai laikytis linkusio Skrupskelio kantrybė baigėsi. Birželio 20 d. pasirodė jo „Tempora mutantur“ atsiliepimas tiems, kurie vis skelbia tautininkus nesant partija: tokiu nonsensu tegali tikėti bemoksliai. „Ar nepradėsime tiktai gailėtis, kam šešerių metų pradžios mokslą Lietuvoje įvedėme! Mat, dėl pakilusio švietimo Lietuvoj, neliko žmonių, kurie tokios paprastos teisybės nesuprastų.“

Galvoje sukasi Hannah Arendt frazė: „Blogio banalumas.“ Verčiau kalbėti apie blogio biurokratizaciją. Ką būtų pasakę Rozauskas, Komodaitė, atsidūrę kaltinamųjų suole? Ar kad tik pasirašinėjo, o badu marino kiti? Tikriausiai kairiųjų literatų jaunystėje pastebėtumėm kokią nors idėjinę užuomazgą. Bet kiek idėjos buvo likę 1940 m., apsvaigus nuo šampano, petys į petį su istorinėm asmenybėm? Jie įsiliejo į biurokratinį aparatą ir pagal užsakymą gamino, A. Venclovos žodžiais, produkciją. Sakoma, kad sužinojęs apie inkorporavimą, J. Paleckis apie savaitę buvo girtas. Jeigu taip, tai vis tiek kažkokio žmogiškumo liekana."