Per nežinią, per nuotykiais užminuotus tyrus ir laiku užnuodytas erdves... Ir mes visi nuvažiavome iki Bankoko.
Saulius Paukštys (g. 1964) – fotografas, menininkas, vienas ryškiausių postmodernizmo Lietuvos fotografijoje atstovų, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Yra surengęs personalinių parodų Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Olandijoje, Kirgizijoje.
"Per septynias šalis pervažiavę motociklininkų ir dviem automobiliais juos lydėjusi draugų komanda įveikė keturiolika tūkstančių kilometrų. Stebėtinai ilgą brūkšnį žemėlapyje lydi įvairiausi nutikimai, nuotykiai, mistiškos istorijos ir aibė įspūdžių. Per beveik du mėnesius trukusį žygį pasikeitė tokia gausybė kraštovaizdžių, pro akis pralėkė tiek daug personažų, skirtingiausių miestų, šventovių, ežerų, upių, dykumų, džiunglių, kalnų, slėnių ir įvairiausių tik ištiktukais nusakomų reiškinių, kad sudėliojus įspūdžius kartais dingsta riba tarp realybės ir sapnų, tikrų nutikimų ir mistikos. Toks fantastinis verpetas buvo įsukęs mus – matyt, dar negreit nusileisime ant žemės. Šioje knygoje pabandžiau visa tai užfiksuoti."
Saulius Paukštys
IŠTRAUKA
IŠTRAUKA
Giminystės ryšiai
„O kaipgi jūs skalbdavote savo drabužius keliaudami per tas stepes ir džiungles?“ – paklausė Virgutė atidarydama mano krepšį, kuris po pusantro mėnesio grįžo iš Bankoko. Vakar atkeliavo konteineris su mūsų automobiliais ir motociklais – automobilių bagažinės pilnos mūsų daiktų, papildomų dovanų, prisiminimų ir krepšių paklydėlių. Mano krepšy – krūva nešvarių drabužių, arbatos ryšulėlių iš Kinijos ir slaptų suvenyrų.
„Na, kaip jūs tvarkydavotės – man mįslė“, – sako Virgutė ištraukusi iš krepšio gilumos mano susiraukšlėjusius marškinius. Ir tada papasakoju jai istoriją, kuri apaugo legendomis dar nepasiekus kriauklėtų Ko Sameto salos krantų.
Kai pravažiavom gūdžius Uralo miškus ir sustojom Baškirijos kaimo sodyboje, prie mūsų prisigretino pusamžė moterėlė ir išrėžė maždaug tokį tekstą: „Sveiki, turistai, mano vardas Marfa Sidorovna, gal jum reikia išskalbti drabužius? Aš galiu ir pietus pagaminti, o mano brolis Evgenijus galėtų jūsų mašinas nuplauti, o Ilja Larionovičius, mano žentas, siuva puikius medžioklinius batus – pats Putinas iš jo pirko. O mano pusseserė Aleksandra Inokentjevna gamina visoj respublikoj garsius raugintus agurkus, o mano marti Ina Sergejevna – mezga šilčiausias Baškirijoje pirštines – iš kupranugario vilnos...“ Net Vilius prarado žadą nuo tokio žodžių krioklio, o Jolanta sureagavo pirma: „Išskalbti mūsų drabužius būtų gerai.“ Tada Marfa organizavo grandiozinę logistinę operaciją – surinko iš visų nešvarius drabužius, pažadėjo nuostabų išskalbtų drabužių aromatą, nes muilą ji gamina pati iš meškos riebalų, kedro sakų, liepžiedžių ir kadagių uogų. Marfa išsinešė didžiausią krepšį mūsų drabužių ir dingo Baškirijos kaimo gatvelėse, padalintose penkiametrių tvorų.
Paskui mes ieškojome antklodžių ir pagalvių, tada ginčijomės su sodybos šeimininkais, kad įjungtų šildytuvą, vėliau vakarieniavome. O ryte prie durų radome mindžikuojančią Marfą su mūsų skalbiniais. Viskas buvo tvarkingai sulankstyta, surūšiuota ir išties kvepėjo kažkokiomis žolelėmis. Sumokėjom Marfai pusantro šimto rublių. „Kur toliau važiuosite?“ – paklausė ji. Papasakojome, kad dabar važiuosime į Kazachstaną, vėliau į Kiniją. „Bet pro kokius miestus važiuosite?“ – pasitikslino skalbėja. Tada Vilius pasiėmė savo knygą ir sudėliojo mūsų draugei artimiausią maršrutą. „Kostanajaus mieste būsime poryt, Karagandoj – po keturių dienų, tada Astana – po penkių dienų, o po savaitės – Almata“, – susakė Vilius, o Marfa tik žiūrėjo savo rudom akim kažkur pro dešinę Viliaus ausį ir jam baigus švelniu balsu, lyg dainuodama, beveik sukuždėjo: „Karagandoj mano teta Izolda Matvejevna, puiki, sąžininga ir nuostabaus grožio moteris, taip pat galėtų jumis pasirūpinti. Pasakysiu, kad tomis dienomis būsite pas juos.“ Ir Marfa išplaukė iš mūsų stovyklavietės.
Po keturių dienų, kai nešėme iš mašinų daiktus į varganą Karagandos viešbutį „Turist“, prie mūsų priėjo išvaizdi gal keturiasdešimties moteris ir sodriu balsu paklausė: „Jūs iš Lietuvos? Aš Izolda Matvejevna. Mano giminaitė Marfa Sidorovna iš kaimelio Nežnyj Baškirijoje sakė, kad jums reikėtų ir drabužius išskalbti, ir mašinas nuplauti, ir pietus paruošti. O mūsų antros eilės pusbrolis Amiras Kirzalbajevičius gamina geriausius Kazachstane medžioklinius peilius – net mūsų prezidentas iš jo yra pirkęs.
Ir plačiai nusišypsojo mūsų nustebusiems veidams savo skaisčia auksine šypsena. Tikrai jau turėjome nešvarių drabužių, tai sunešėm juos Izoldai, bet Amiro peilių mums nereikėjo. „Mes muilą gaminam patys, – švelniu balsu kalbėjo Izolda kraudama mūsų dulkėtus drabužius į krepšį. – Į muilą dedame ir gyvačių riebalų, ir agrastų, ir pienių žiedų.“
Ryte, prie viešbučio „Turist“ kavinukės, mūsų laukė Izolda su pienėmis kvepiančiais skalbiniais. „Kur keliausit toliau? – švelniai paklausė. – Almatoj mano sesers marti Aleftina Izimbekovna taip pat galėtų jumis pasirūpinti, pasakysiu, kad po trijų dienų būsite.“ Ir, pasiuntusi aistringą oro bučkį, Izolda paliko mus išsižiojusius prie suklypusio Karagandos viešbučio.
Almatoj mus susirado Aleftina Izimbekovna, ji papasakojo, kad muilui gaminti naudoja medų, linų aliejų ir fazanų taukus. Ryte skalbiniai išties kvepėjo medumi. Aleftina, išgirdusi, kad važiuojam į Kiniją, pranešė, kad pasienio mieste Čorgose turi giminaitę Izim Farenbekovą, kuri gali pasirūpinti mūsų buitimi.
Čorgose išties mus susirado moteris, vardu Izim Farenbekova, ji surinko mūsų purvinus drabužius, pristatė naują muilo receptą iš ryžių, lotoso aliejaus bei cinamono ir pradingo iki ryto. Ryte radom Izim su mūsų skalbiniais. Ji mums papasakojo apie savo vyro Daniero seserį Dzin Dzianbong.
Po keturių dienų Dziangbingo mieste, kur sustojome pernakvoti, mus susirado Dzin Dzianbong. Tibete, Langmusi mieste, kur gyvenom tris dienas, mus pasitiko jos anyta Vang Čiuilin. Ji muilui naudojo pušų sakus ir rožių žiedlapius. Sininge, kur gyvena trys milijonai žmonių, mus susirado Dong Nonm – Vang antros eilės teta. Jos muilas buvo ypatingas tuo, kad verdamas iš cikadų ir jakų pieno, Čengdu mieste mumis rūpinosi Dong vaikaitė Sung Vaiton, ji net nuėjo su Baliu į šokius disko klube, Kumino mieste mūsų jau laukė Sung sesuo Igang Munug, ji atskleidė, kad muilui gaminti naudoja skėrius ir mango sultis. O Puere pakliuvom į Igang vyro antros eilės tetos Čang Ving globą. Aišku, savo muilui ji naudojo arbatą ir drakono vaisių sirupą.
Čang Ving, sužinojusi, kad toliau keliausime į Laosą, labai nuliūdo. „Laose neturime giminių. Kaip jūs keliausite toliau, kas jumis pasirūpins...“ – gailiai šnekėjo Čang mus išlydėdama.
Pralėkė Laosas, paskui Tailandas, pilnas paslapčių ir nuotykių Bankokas, Ko Sameto sala su smėliu iš sudužusių kriauklių bei koralų ir magiškais dūmais apgaubtu Džefersonu. O mūsų drabužiai vis dar kvepėjo ir kadagiais, ir medumi, ir cinamonu, ir arbata, ir įvairiais kitais slaptais ingredientais, naudojamais rūpestingų Marfos giminės moterų.
