Hitopadeša. Išmintis mažiems ir dideliems

Trumpų pasakojimų knygoje "Hitopadeša" išmintis perteikiama pasakojant linksmas, tiek liūdnas ir net baisias istorijas, – visai kaip gyvenime...
Knygos veikėjai - personalizuoti gyvūnai, todėl knyga iliustruota gyvūnų pavidalais žmonių kūnuose.

Pagrindinis knygos "Hitopadeša" herojus yra prašomas išlavinti paikus karaliaus sūnus ir išugdyti juos valdovais. Neišmanėliai princai nelinkę mokytis, todėl sumanusis mokytojas siekia juos sudominti, sekdamas patrauklias pasakėčias, o į jas įpindamas patarimų apie dorovę bei kitas charakterį ugdančias vertybes

Vaikai mėgsta „Hitopadešą" dėl pasakėčių, kuriose gyvūnai įasmenina tam tikrus žmonių bruožus. Knyga paklausi ir tarp suaugusiųjų, netgi mokslininkų, mat joje glūdi per amžius sukaupta išmintis. Mokslieji skaitytojai įvertins devanagario rašmenis, paraidinę sanskrito perrašą bei pažodinį vertimą.

Pagrindiniai „Hitopadešos" dorovės principai kloja tvirtą pamatą ugdant kilnų charakterį, siekiant dvasinės pažangos.

"Kaip vežimas neriedės vienu ratu, taip likimas neduos vaisių, jeigu nedėsi pastangų."
"Turtą pelnai per vargus, praradęs sielvartauji, o prisikaupęs apkvaišti. Tad kaip galima sakyti, kad jie neša laimę?"
"Kaip liepsna gali išblėsti, bet niekada nešaldys, taip ir garbingas žmogus verčiau mirs, nei elgsis nederamai."

Iš anglų kalbos vertė Saulius Dagys

PRATARMĖ

Prieš pusantro tūkstančio metų Irano valdovui į rankas pakliuvo knyga, aprašanti rasdyaną - paslaptingą gyvybės eliksyrą, prikeliantį iš numirusiųjų. Tekste smulkiai išaiškinta, kokie Indijos aukštikalnių medžiai ir žolės tinka gėrimui paruošti. Nekantraudamas valdovas pasiuntė vyriausiąjį ministrą ieškoti reikiamų vaistinių medžiagų.
Viziris, palankiai sutiktas Indijoje, išminčių padedamas leidosi naršyti kalnų. Tačiau joks rastųjų medžiagų mišinys neatgaivino nė vieno numirėlio. Galiausiai jam nusviro rankos - matyt, tekstas bus klaidinantis.
Nenorėdamas grįžti tuščiomis ir nuvilti savo šeimininką, ministras pasiteiravo išminčių, ko turėtų griebtis. Tie supažindino jį su garsiu filosofu - šis, kadaise ilgai ir taip pat nesėkmingai ieškojęs eliksyro, galiausiai perprato pasakojimo alegoriją. Esą tekste aprašytos aukštikalnės simbolizuoja didžiai mokytus, iškilius išminčius; kalnų išaugintos vaistingosios žolės - jų raštus; o pats eliksyras - iš tų raštų gaunamą išmintį; ji atgaivina apmirusią neišmanėlių materialistų sąmonę ir seniai palaidotas mintis.
Atgavęs gyvenimo džiaugsmą ministras išmeldė knygos egzempliorių ir išsivertęs jį grįžo pas karalių. Toji knyga pasiekė mūsų dienas Višnaus Šarmos surašytos Pancatantros pavadinimu; iš jos kildinama ir Hitopadeša. Pastarosios autorystė ilgą laiką taip pat buvo priskiriama Višnui Šarmai, nes abu tekstai jį įvardina pasakėtininku. Tačiau laikui bėgant iš senovinių rankraščių pavyko sužinoti, kad Pancatantrą Hitopadešos pavidalu perpasakojo karaliaus Dhavalačandros paprašytas panditas Narajana, gyvenęs Bengalijoje keturioliktajame amžiuje. Gurukulų - tradicinių mokyklų - mokytojai dėstydavo ją pradinių klasių moksleiviams.
Hitopadeša, „gerieji pamokymai", garsėja išmintimi ir yra viena populiariausių niti-šastros, etikos ir visuomenės mokslo, veikalų. Daugelio knygos posmų ištakos - vadinamosios Puranos ir Itihasos, Vedų metraščiai. Hitopadešos siužetą rutulioja vienas iš kito plaukiantys pagrindinių veikėjų - gyvūnų - pasakojimai. Ją sudaro keturios dalys ar knygos - Mitralabha, Suhrdbheda, Vigraha ir Sandhi.
Mūsų leidinys yra tik pirmoji dalis, Mitralabha - „Kaip susidraugauti". Ji apibūdina tikrų draugų savybes ir parodo, kokie jie svarbūs. Knyga ypač aktuali mūsų laikams, kali-yugai, kai masinės apgavystės išvien dangstomos apsimestine meile ir gera valia. Kitos dalys naudingesnės monarchams, todėl demokratijos sąlygomis jų praktinė vertė, nors ir neprarasta, yra menkesnė.
Įžanginis skyrius pabrėžia lavinimo reikšmę. „Kaip išdegęs molį nebenutrinsi puodynės rašto, taip vaikui mokantis įgyti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui" (aštuntas posmas). Šis išminties krislas dera su kitu liaudies posakiu - „Lenk medį, kol jaunas". Tad protingiems ir atsakingiems vadovams turėtų ypač rūpėti, kokius įspūdžius patirs jauni, dar nesusiformavę protai.
Visi žino, kad eilėraštukai - geriausia mokslų pradžia, nes žadindami vaikų emocijas gyvina atmintį. Nors šį metodą taiko ir mūsų dienų ikimokyklinio ugdymo įstaigos, vaikiškoms eilėms paprastai stinga prasmės ir atitinkamai vertės. Tradiciniai Vedų dėstytojai elgdavosi kitaip - mokydavo nors tokių pat paprastų ir melodingų, tačiau prasmingų sanskrito posmų. Neįkainojama jų išmintis metams bėgant pamažu atsiskleisdavo, ir jaunimas bręsdamas įžvelgdavo vis daugiau prasmės.[...]
Satjanarajana Dasa