Vadovėlis skirtas universitetų studentams, klausantiems „Hidrometrijos“ kursą ar atskiras jo dalis. Knygoje plačiai aptariami dažniausiai Lietuvoje vykdomi (vandens lygio, gylio, srovės greičio, debito, vandens temperatūros) hidrometriniai tyrimai. Taip pat nagrinėjami vandens kokybės, bangavimo, dugno nuogulų ir kitų rodiklių matavimo metodai. Vadovėlyje pateikiamos ir pratybų užduotys, kurias atlikę skaitytojai galės lengviau įsisavinti teorinę medžiagą. Vadovėlis bus naudingas ir kitų sričių specialistams, besidomintiems hidrometriniais tyrimais.
PRATARMĖ
Vanduo visada buvo ta gamtos terpė, kuria žmonės aktyviai domėjosi. Negalėdami be jo išgyventi, prie upių bei ežerų žmonės įkūrė savo pirmąsias gyvenvietes. Vanduo nuolat naudotas buičiai bei žvejybai. Vėliau plito žemės drėkinimo kanalų sistemos, su vandeniu vis dažniau buvo susiduriama plaukiojant laivais, statant tiltus, įrengiant vandentiekį, projektuojant hidrotechninius įrenginius, planuojant įmonių veiklą ir daugelyje kitų sričių.
Nuolatinis vandens poreikis ir dažnas jo naudojimas vertė žmones stebėti vandens telkinius. Vartojantiesiems vandenį buvo aktualu žinoti, kiek ir kada jo atitekės, plaukiojantiesiems upėmis - išsiaiškinti jų gylį, ką nors statantiesiems prie vandens telkinių - nustatyti galimą maksimalų vandens lygį. Dėl to natūraliuose vandens telkiniuose pradėti vykdyti pavieniai, o kiek vėliau - nuolatiniai matavimai. Vandens matavimo prietaisai bei metodai nuolat tobulėjo ir maždaug XVIII-XIX a. sandūroje susiformavo juos nagrinėjantis hidrometrijos mokslas.
Šiuo metu hidrometrija - smarkiai išplėtota tyrimų sritis, analizuojanti tiek naujų vandens matavimo metodikų kūrimą bei standartizavimą, tiek jų pateikimą duomenų vartotojams. Dažniausiai hidrometrija traktuojama kaip hidrologijos mokslo šaka, todėl jos nagrinėjamos problemos aktualiausios hidrologams. Tačiau hidrometrinių matavimų duomenys naudojami itin plačiai: jie domina statybininkus, biologus, kariškius, geologus ir daugelio kitų specialybių atstovus. Todėl netenka stebėtis ir gana įvairiai hidrometrinius tyrimus aprašančių vadovėlių gausa. Hidrometrijos vadovėliai ar bent jau šiam mokslui skirti skyriai kitų sričių vadovėliuose parašyti visomis labiausiai paplitusiomis pasaulio kalbomis.
Lietuva gali pasidžiaugti ilgalaikėmis hidrometrijai skirtos mokomosios literatūros tradicijomis. Pirmąjį lietuvišką dvitomį „Hidrometrija" S. Kolupaila išleido dar 1939-1940 m. Tuomet tai buvo vienas iš išsamiausių hidrometrijos vadovėlių Europoje. Vėliau hidrometrijos klausimus savo vadovėliuose bei praktiniams darbams skirtose knygose nagrinėjo A. Poška, P. Punys, A. Dumbrauskas, A. Lukianas ir kiti. Dalyje šių vadovėlių stengtasi nuodugniai aprašyti hidrometrinių tyrimų prietaisus ir metodus, kiti buvo skirti specifiniams skaitytojams, todėl apsiribojo tik konkrečias tyrimų sritis apibūdinančia medžiaga.
Pastaruoju metu matavimų technika bei metodai (ne tik hidrometrijoje) ėmė itin sparčiai keistis. Technologinis šuolis smarkiai išplėtė ir daugelio vandens režimo elementų matavimo galimybes. Iš esmės pakito pati matavimų ir duomenų pateikimo vartotojams sistema: daugumoje vandens matavimo stočių įrengti automatiniai davikliai, nuolat registruojantys stebimų rodiklių kaitą: duomenys itin greitai pateikiami internete. Šie pokyčiai nebeleidžia daugeliui hidrometrija besidominčių specialistų apsiriboti ankstesniuose vadovėliuose pateikiama informacija. Jos vis dažniau tenka ieškoti užsienio autorių darbuose arba savituose leidiniuose, nagrinėjančiuose matavimų standartus. Tai ypač nepatogu studentams, kurie su hidrometrijos dalyku (ar tam tikromis jo dalimis) dažnai susiduria jau pradiniuose bakalauro studijų programų kursuose. Susidariusios aplinkybės aiškiai liudijo naujo lietuviško hidrometrijos vadovėlio poreikį.
Pateikti šį vadovėlį paskatino ir dvidešimties metų hidrometrijos dėstymo Vilniaus universitete patirtis. Tad nenuostabu, kad šis vadovėlis skirtas pirmiausiai VU meteorologijos ir hidrologijos studijų programos studentams. Daugiausiai dėmesio knygoje skiriama dažniausiai Lietuvoje vykdomų hidrometrinių tyrimų (vandens lygio, gylio, srovės greičio, debito, vandens temperatūros) aprašymui. Kiek siauriau nagrinėjami hidrometriniai matavimai, kurie mūsų šalyje tradiciškai atliekami rečiau (vandens kokybės, bangavimo, dugno nuogulų tyrimai). Rašant knygą stengtasi nekartoti hidrologijos ir geodezijos pradmenų, vietomis primenami tik svarbiausi konkrečių hidrometrinių matavimų metodiką lemiantys procesai bei metodai. Vadovėlio pabaigoje pateikiamos 7 pratybų užduotys, kurias atlikę skaitytojai galės sėkmingiau suvokti ir išmokti pateikiamą teorinę medžiagą.
Autorius dėkingas recenzentams - prof. habil. dr. Kęstučiui Kilkui, dr. Edvinui Stonevičiui, doc. dr. Juliui Taminskui - ir kalbos redaktorei Jolitai Stankūnavičienei už vertingas pastabas bei pasiūlymus. Jų nuomonė buvo itin svarbi koreguojant vadovėlio struktūrą bei terminologiją.
Vadovėlis gali būti naudingas ir kitų sričių specialistams, besidomintiems hidrometriniais tyrimais.
