Hermanas

Hermanui vienuolika metų. Jam staiga be jokios paaiškinamos priežasties ima slinkti plaukai. Mokykloje iš jo tyčiojamasi, jis sunkiai pritampa klasėje. Berniukas skaičiuoja žingsnius iki mokyklos, sudarinėja parke matytų skulptūrų sąrašus ir kalba archaizmais. Tačiau Hermano keistumas tarsi apgalvotas. „Ar tu sergi, Hermanai, ar nebenori augti?“ – klausia tėtis, kai vaikas atsisako valgyti. Šis klausimas tarsi pakimba ore, ir mums lieka toliau sekti, kaip vaikas bando minti suaugusiųjų pasaulio paslaptis.

Hermanas – širdį verianti romano figūra. Jis sielvartauja, kad yra atgrasus kaip Noterdamo katedros kuprius. Berniukas pagarbiai bijo tėvo, kuris yra aukštas vyras, jam ūgio priduoda dar ir kranininko darbas. Dešimtmečio pastangos atkurti prasmę ir tvarką atsitiktiniame, nenuspėjamame pasaulyje labai gražiai iliustruojamos, kai jis tariasi perėmęs vairuoti tėvo kraną. Didžiuliu kabliu iškelia iš lovos miegančius tėvus ir nuleidžia juos į obelį. Paskui pačiumpa mokyklos peštukus ir patupdo į tualetą. Tačiau senelio nekliudo. Nekliudo ir kitų skriaudžiamų knygos veikėjų – Buteliaus ir Skruzdėtos tetulės.

Hermanas – nepaprastai gražus vaikiško kitoniškumo, bundančios aistros ir pamažu suvokiamo ribotumo paveikslas.

Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė