Hansas Christianas Andersenas: pastangos (at)pažinti

Andersenas yra rašytojas, kurį daugelis mylime. Mylime, nes jis sutapęs su gražiausiais mūsų metais, su mūsų vaikyste, su pirmaisiais mūsų ieškojimais, su skausmingais ančiukiškumo kompleksais, ir išsilaisvinimu iš jų. Jei kas lieptų vienu žodžiu apibūdinti šio rašytojo kūrybą, nedvejodama pasakyčiau – išmintis. Kad ir kokiu raktu berakintum jo sukurtą meninę realybę, suprastum, jog joje telpa visas pasaulis; o iš Anderseno lūpų išgirsta žinia ir po 200 metų skamba nebanaliai: pasaulis pilnas džiugių paslapčių – įminkite, šią vienintelę dabartinę akimirką – išgyvenkite, tikslo – siekite, praradimo skausmą – perženkite, ir net jei gyvenime arklį išmainytumėte į supuvusių obuolių maišą – neliūdėkite, o tik pasitikėkite geruoju Dievu, kuris visa kreipia į gera...
Ši knyga – skolos grąžinimas Andersenui, kuriuo kiek nuosekliau domiuosi ne vienerius metus. Kaip ir kiekviena ilgai trunkanti meilė, ir mano požiūris į rašytoją perėjo ne vieną stadiją nuo susižavėjimo, įsimylėjimo iki nuobodulio ar jausmo, kad jis iki galo pažintas. Šiandien to tikrai nepasakyčiau. Atvirkščiai – jau atrodo nedrąsu prisiliesti prie kūrybos, žinant tą didžiulę (re)interpretacijų gausybę <...>.
Manoji knyga labiau orientuota į akademinio rato skaitytoją, bet ji galėtų būti įdomi tiesiog besidomintiems Andersenu. Ją rašydama kėliau sau tikslą rašyti daugeliui suprantama kalba, norėjau, kad Andersenui – gyvam ir mylimam autoriui – skirtas kūrinys būtų gyvas, skaitomas ir paskaitomas, nenumirtų nuo pat savo pasirodymo akimirkos.
Asta Gustaitienė