„Tirdamas sujauktus protus, autorius pateikia genialių įžvalgų apie mūsų sąmonės paslaptis.“
Guardian
Kas yra haliucinacijos? Dažnai manoma, kad haliucinacijas patiria tik narkomanai arba bepročiai, nors tai visiškai įprasta ir dažnai pasitaikanti žmogaus būsena. Pojūčiai ima kvailioti ne tik nuo narkotinių medžiagų ar psichikos sutrikimų, bet ir dėl karščiavimo, vaistinių preparatų, pervargimo, sužeidimų ir net nuo sielvarto. Haliucinacijomis aiškinami šventųjų regėjimai ir mitologiniai įvaizdžiai.
Žymaus britų neurologo Oliverio Sackso knyga
"Haliucinacijos" mus perkelia į slėpiningą haliucinacijų pasaulį. Šio fenomeno prigimtį jis aiškinasi remdamasis ne tik naujausiais mokslo tyrimais, bet ir konkrečiomis pacientų ligos istorijomis bei literatūriniais pavyzdžiais – nuo F. Dostojevskio „Demonų“ iki L. Carrollo „Alisos stebuklų šalyje“.
„Haliucinacijas“ galima skaityti kaip nuotykių romaną arba kelionių apybraižą, tačiau čia keliaujama ne po tolimus kraštus, o po neištyrinėtą smegenų teritoriją. Ši kelionė atveria keistus peizažus, kurie stebina kur kas labiau, nei gali numanyti sveikas žmogaus protas. Knygoje autorius dalijasi ir savo jaunystės psichodelinėmis patirtimis.
„Garsiausias pasaulio neurologas ir iškalbos meistras, įgalinantis mus kitaip pažvelgti į žmogaus proto fenomenus.“
Observer
Iš anglų k. vertė Austėja Banytė
Turinys
Turinys
Įvadas 11
1. Nebylioji dauguma: Charles'io Bonnet sindromas 21
2. Kalinio kino teatras: sensorinė deprivacija 54
3. Keli nanogramai vyno: haliucinaciniai kvapai 66
4. Girdėti nebūtus dalykus 74
5. Parkinsonizmo miražai 96
6. Pakitusios sąmonės būsenos 112
7. Raštai: migrenos su vaizdiniais 14S
8. „Šventoji" liga 157
9. Padalytas pusiau: haliucinacijos pusiniame regėjimo lauke 190
10. Kliedesiai 206
11. Ant miego slenksčio 225
12. Narkolepsija ir košmarai 245
13. Neramus protas 257
14. Gyvavaizdžiai: savo atvaizdo haliucinacija 284
15. Fantomai, šešėliai ir juntami vaiduokliai 302
Padėkos 327
Bibliografija 329
Rodyklė 340
Ištrauka
ĮVADAS
Kai XVI amžiaus pradžioje pirmą kartą buvo pavartotas žodis „haliucinacija" jis reiškė „klejojantį protą". Ir tiktai apie 1830 metus prancūzų psichiatras Jeanas Ėtienne'as Esquirolas suteikė šiam terminui reikšmę, kuria jį tebevartojame ir šian dien. Iki tol haliucinacijos buvo vadinamos tiesiog „apsireiškimais". Tikslūs žodžio „haliucinacija" apibrėžimai vis dar gero kai skiriasi, dažniausiai dėl to, jog nėra taip paprasta atskirti, kur yra ta haliucinacijos, neteisingo suvokimo ir iliuzijos riba. Paprastai haliucinacijos apibūdinamos kaip suvokiniai, atsirandantys nepriklausomai nuo apčiuopiamos realybės, kai matome ir girdime neegzistuojančius dalykus.*
Įžvalgomis iš dalies galima dalytis. Antai jūs ir aš galime sutarti, kad ten auga medis. Tačiau jei sakyčiau: „Aš ten matau medį", o jūs neįžiūrėtumėte nieko panašaus, mano „medį" palaikytumėte haliucinacija, kažkuo, ko negalite pastebėti nei jūs, nei kas kitas, kitaip tariant, mano smegenų ar proto pramanu. Tačiau tam, kuris patiria haliucinacijas, jos atrodo labai tikroviškos, taigi visais atžvilgiais gali atstoti suvokimą, pradedant nuo to, kaip jos išplinta į realų pasaulį.
Haliucinacijos dažnai būna stulbinančios. Ir tokias jas kartais daro jų turinys. Pavyzdžiui, tai gali būti gigantiškas voras kambario viduryje ar nedidukai, 6 colių ūgio, žmonės. Bet iš esmės taip yra todėl, kad nėra bendru susitarimu grįsto patvirtinimo -niekas kitas nemato to, ką matai tu, o tada sukrėstas supranti, kad milžiniškas voras ir maži žmogeliukai veikiausiai tik tavo galvoje.
Vaizduotės sukelti paprasti vaizdiniai - stačiakampis, draugo veidas ar Eifelio bokštas - lieka jūsų galvoje. Jie nepersikelia į apčiuopiamą realybę kaip haliucinacija ir jiems dar trūksta haliuci-nacijai būdingo suvokinio detalumo. Jūs aktyviai kuriate tokius laisvus vaizdinius ir kada panorėjęs galite juos peržiūrėti. Haliucinacijų atveju yra priešingai: tampate pasyvūs ir bejėgiai - jos jus užvaldo nevalingai. Haliucinacijos atsiranda ir dingsta kada panorėjusios, o ne tada, kai to norite jūs.
Yra ir kitas haliucinacijų veikimo būdas, kartais vadinamas pseudohaliucinacija. Tokiu atveju haliucinacijos nepersikelia į empirinę erdvę, o regimos tarsi po vokais - jos paprastai pasirodo snūduriuojant, užmerkus akis. Tačiau šios vidinės haliucinacijos turi visus kitus haliucinacijoms būdingus požymius: jos, kitaip nei normalūs vaizdiniai, yra nevalingos, nekontroliuojamos, gali būti antgamtiškų spalvų ir turėti neįtikėtinų detalių ar keistų for mų bei transformacijų.
Haliucinacijos gali sutapti su klaidingu matymu arba iliuzijomis. Jei, žiūrėdamas į kieno nors veidą, matau tik pusę jo, tai yra klaidingas suvokimas. Pakliuvus į sudėtingesnes situacijas skirtumas dar labiau išsitrina. Jei žiūriu į ką nors stovintį priešais mane ir matau ne vieną, o penkias paeiliui stovinčias vienodas figūras, kas tai yra: ar „poliopija" - neteisingas suvokimas, ar haliucinacija? Jei matau kažką, pereinantį iš kairės kambario pusės į dešinę, o paskui tas asmuo kerta kambarį lygiai tokiu pat būdu vis iš naujo: ar šis pasikartojimas liudija sutrikusį suvokimą („palinopsiją"), haliucinaciją ar abu kartu? Tokius dalykus esame linkę vadinti neteisingu suvokimu arba iliuzija (aišku, jei ten kažkas apskritai yra, pavyzdžiui, žmogaus figūra); haliucinacijos atsiranda iš niekur. Vis dėlto daugelis mano pacientų patiria aiškias ha liucinacijas, iliuzijas, painias mispercepcijas, kurias kartais būna labai sunku atskirti vieną nuo kitos.
Nors haliucinacijos, kaip psichinis reiškinys, tikriausiai yra tokio pat senumo kaip žmogaus smegenys, tačiau mūsų ži nios apie jas labiau prasiplėtė tik per pastaruosius kelis dešimt mečius.** Šias naujas žinias pirmiausia lemia naujos galimybės, leidžiančios vizualiai stebėti smegenis ir haliucinacijas patirian čių žmonių smegenų elektrinę ir medžiagų apykaitos veiklą. Šie metodai drauge su implantuotų elektrodų tyrimais, taikomais
pacientams, sergantiems sunkia epilepsijos forma, ir tiems, kuriems reikia operacijos, ir leido nustatyti, kad skirtingos smegenų dalys yra atsakingos už skirtingas haliucinacijas. Pavyzdžiui, dešinioji smilkininė smegenų skiltis atsakinga už veidų atpažinimą; jeigu ją neįprastai suaktyvinsime, žmogus gali išvysti veidų haliucinacijas. Kitoje smegenų pusėje yra atitinkama vieta, kuri atsakinga už skaitymą - žodžio vaizdinys formuoja sritį verpstės formos vingyje. Jei ši sritis neįprastai stimuliuojama, gali kilti raidinių ar pseudožodinių haliucinacijų.
Haliucinacijos yra „pozityvus" reiškinys, skirtingai nuo ne-gatyvių ligos ar nelaimingo atsitikimo sukeltų simptomų, trūkumų ar netekčių, kuriais paprastai ir remiasi neurologijos mokslas. Haliucinacijų fenomenologija dažnai nurodo smegenų struktūras ir mechanizmus, dalyvaujančius joms atsirandant, dėl to potencialiai gali suteikti daugiau tiesioginių įžvalgų apie smegenų veiklą.
Haliucinacijos visuomet užėmė svarbią vietą mūsų dvasiniame gyvenime bei kultūroje. Iš tiesų įdomu, kiek haliucinacijų patirtys buvo pasitelktos kuriant meną, folklorą ir net religiją. Ar geometriniai raštai, matomi migrenos ir panašių bū senų metu, nėra užuomina į aborigenų meno motyvus? Ar gali būti taip, kad haliucinacijos apie mažytes būtybes, kurios nėra jau tokios neįprastos, įkvepia tokius folkloro personažus kaip elfai, velniūkščiai, nykštukai ir fėjos? Ar bauginančios haliucinacijos apie slogučius, kai žmogų jodo ir dusina bloga antgam tinė būtybė, neprisideda prie mūsų kuriamų demonų, raganų ar piktybiškų ateivių idėjų? O gal ekstaziški Dostojevskio traukuliai veikė mūsų dieviškumo pajautą? Ar atsiskyrimo nuo fizinio kūno patirtys sukuria jausmą, jog siela gali gyventi be kūno? Galbūt haliucinacijų nerealumas skatina tikėjimą vaiduokliais ir dvasiomis? Kodėl kiekviena mums žinoma kultūra ieškojo haliucinogeninių narkotikų, o juos radę pirmiausia naudodavo religinėms apeigoms?
Ši mintis nėra nauja. Dar 1845 m. Alexandre as Brierre'as de Boismont'as pirmoje susistemintoje medicininėje knygoje, skyriuje „Psichologijos, istorijos, moralės ir religijos požiūris į haliucinacijas", tyrinėjo minėtus klausimus. Antropologai, tarp kurių ir "Westonas La Barre'as bei Richardas Evansas Schultesas, yra už-fiksavę haliucinacijų reikšmę įvairioms pasaulio visuomenėms.*** Laikas tik išplėtė ir padarė skvarbesnį mūsų kultūriškai svarbų suvokimą apie tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip neurologinė keistybė.
Šioje knygoje aš tik trumpai užsiminsiu apie neaprėpiamą ir už-buriantį sapnų pasaulį, - kuris, kaip būtų galima ginčytis, yra tam tikros rūšies haliucinacijos, - kad paminėčiau kai kurių haliucinacijų sapniškas savybes bei kai kurių traukulių metu nutinkančias sapnines būsenas. Yra manančių, kad sapninės būsenos ir haliucinacijos nesiskiria (tai ypač susiję su haliucinacijomis, patiriamomis prieš užmiegant arba bundant), tačiau iš tikrųjų tai nėra tapatūs dalykai.
Dažnai atrodo, kad haliucinacijos sukelia vaizduotės, sapnų, fantazijos kūrybiškumo arba suvokimui būdingo detalių ryšku mo bei išoriškumo pojūtį. Tačiau haliucinacija nėra nė vienas iš šių dalykų, nors juos ir sieja keli neurofiziologiniai mechanizmai. Haliucinacija yra unikali ir ypatinga sąmonės bei psichikos būsenos kategorija.
Haliucinacijas, kurias dažnai patiria žmonės, sergantys šizofrenija, reikėtų nagrinėti atskirai. Tam reikalinga atskira knyga, nes šių haliucinacijų negalima atskirti nuo stipriai pakitusio šizofrenija sergančių žmonių vidinio bei išorinio gyvenimo. Todėl apie šizofrenijos sukeltas haliucinacijas šioje knygoje kalbėsiu nedaug, daugiausia dėmesio skirsiu haliucinacijoms, atsirandančioms už klupus "organiškoms" psichozėms. Pavyzdžiui, laikinos psichozės kartais siejamos su kliedesiais, epilepsija, narkotikų vartojimu ir tam tikromis ligomis.
Daugelis kultūrų haliucinacijas, kaip ir sapnus, laiko ypatinga ir paslaptinga sąmonės būsena, kurios aktyviai siekiama per dvasines praktikas, meditaciją, narkotikus ar vienatvę. Tačiau šiuolaikinėje Vakarų kultūroje dažnai manoma, kad haliucinacijos pranašauja beprotybę arba rodo, kad smegenyse vyksta kažkas baisaus, nors didžiuma haliucinacijų neturi tokių niūrių pasekmių. Haliucinacijos siejamos su didele gėda, todėl pacientai dažnai nenori prisipažinti patiriantys haliucinacijas, nes bijo, kad jų draugai ar gydytojai pagalvos, jog jie kraustosi iš proto. Man labai pasisekė, kad mano darbas ir susirašinėjimas su skaitytojais - o tai yra mano, kaip gydytojo, darbo dalis - suvedė su nemažai žmonių, norinčių pasidalyti savo patirtimis. Daugelis vylėsi, kad jų papasakotos istorijos padės sušvelninti šią temą lydinčius nemalonius nesusipratimus.
Šią knygą laikau tarsi haliucinacijų raidos istorija ar antologija, kurioje aprašomas haliucinacijų poveikis žmonėms ir jas išgyvenusiųjų patirtys, nes tik autentiškas pasakojimas gali atskleisti haliucinacijų galią.
Kai kurie skyriai yra pateikti laikantis medicininių kategorijų, kaip antai: aklumas, sensorinė deprivacija, narkolepsija ir 1.1. Kiti išdėstyti pagal jutimo modalumą, pavyzdžiui: klausą, gebėjimą užuosti ir panašiai. Tačiau tarp šių kategorijų egzistuoja daug sutapimų bei sąsajų. Reikia nepamiršti, kad panašios haliucinacijos gali pasireikšti įvairiomis sąlygomis. Tikiuosi, kad knygoje pateik ti mano atrinkti pavyzdžiai padės pajusti haliucinacinių patirčių įvairovę ir niuansus, juk haliucinacijos - tai svarbi žmogiškojo būvio dalis.
* Man pačiam priimtiniausias apibrėžimas yra Williamo Jameso knygoje Principks ojPsychology, išleistoje 1890 m.: "Haliucinacija yra ryškiai jutiminė sąmonės forma. Tas pojūtis yra toks kokybiškas ir tikras, tarsi būtų sukeltas realaus objekto, skirtumas tik tas, kad jokio objekto nėra." Apibrėžimų yra pasiūlę ir daugelis kitų mokslininkų, dešimtis jų savo enciklopedijoje Dictionary of Hallucinations pateikia Janas Dirkas Blomas.
** Tiksliai nežinome, ar kiti gyvūnai patiria haliucinacijų, nors buvo pastebėtas „haliucinacinis" laboratorijoje auginamų ir gyvenančių natūralioje aplinkoje gyvūnų elgesys. Tai apžvalgoje yra aprašę Ronaldas K. Siegelis ir Murray E. Jarvikas.
*** La Barre'as pateikė išplėstą antropologinių požiūrių į haliucinacijas apžvalgą skyriuje, publikuotame 1975 m.
