Haiku. Sala balsui ir fortepijonui

Vytautas Germanavičius (g. 1969) „Haiku“ balsui ir fortepijonui sukūrė 2002 metais (verta paminėti, kad 2010 m. parašė kompoziciją „25 haiku“ violončelei ir fortepijonui, kurią dedikavo ansambliui Armonas–Uss Duo). Haiku – tai tradicinis japonų poezijos žanras, turintis unikalią 5, 7 ir 5 skiemenų trieilio formą. Šioms poetinėms miniatiūroms būdinga paprasta kalba, peržengianti įprastas reikšmes. Estetinės haiku vertybės – amžinoji kosminė vienatvė, pagarbus žvilgsnis į nenusakomą daiktų esmę, grožio paprastumo pajauta. V. Germanavičiaus kūrinys sukurtas pagal XV–XVIII a. japonų poetų Ōshima Ryōta, Macuo Bashō, Yosa Buson, Macuo Shigeyori, Bishop Shinkei, Tsuboi Tokoku ir Okada Yasui poetinius tekstus.

Poetinis „Salos“ įvaizdis nuo pirmos kūrinio natos perkelia klausytoją iš realaus pasaulio į vaizduotės, svajonių, jaunystės vizijų sferą. Juliaus Kelero eilėraštyje sala – tai alegorija, simboliškai išreiškianti jauno žmogaus vidinį pasaulį, laisvės pojūtį, prabėgančios akimirkos spindesį. Sukurti dainą autorių įkvėpė „poetinio teksto, minčių srauto, vaizduotės kaita, tarytum besitęsiančiame prabudimo sapne, tolimų kraštų, skambančių žodžių, nepatirtų kvapų, satyros trupinių ilgesy…“ Netikėtas minties vingis žadina fantaziją, sukelia vaizdinių asociacijas, inspiruoja emocijų kaitą, kurią kompozitorius perteikia spalvų bei tembrų žaismu, neįprastu obertonų akustinių efektų panaudojimu, dažna tempo, muzikos charakterių kaita (con fuoco, presto), kontrastinga dinamika (sub. f, sub. p), faktūros įvairove.