Gyvoji barikada. 1991 01 13

Antrasis knygos leidimas.

Praėjus dešimtmečiui, daug kas nugrimzta užmarštin, atrodo, dar neseni istoriniai įvykiai naujoms kartoms belieka įrašu istorijos vadovėlyje, enciklopedijoje ar kalendoriuje. Tačiau pastaruosiuose leidiniuose gyvos atminties, to meto atmosferos ir žmonių išgyvenimų nerasime, o ir laiko distancija atneša naujus vertinimus, kitokius požiūrius, atrandama ir tiriama nauja medžiaga, susijusi su sausio 13-iosios įvykiais.

Edmundo Ganusausko knygos „Gyvoji barikada“ leidimas šiandien ypač aktualus kaip vienas svarbesnių autentiškiausių liudijimų apie lemtingus Sausio 13-osios įvykius.

Parengtas kuklus „Gyvosios barikados“ leidimas, pasirodęs netrukus po 1991-ųjų sausio 13, papildytas autoriaus įžvalgomis, komentarais, įvadiniu straipsniu ir apibendrinančiuoju skyriumi, taip pat autentiška fotografine medžiaga, surinkta iš to meto įvykių dalyvių ir liudininkų bei jų šiandieniniais vertinimais, komentarais, įžvalgomis.

Pratarmė antrajam leidimui

Jau dvidešimtąjį kartą minėdami apgintos laisvės metines, dažnas galbūt bandysime prisiminti, ką išgyvenome 1991 -ųjų sausio 13-ąją. Tačiau, įvykiams nenumaldomai grimztant praeitin, išsitrina anuomet patirtų išgyvenimų aštrumas, atmintis neįstengia atkurti net greta stovėjusių, kartu skandavusių „Lie-tu-va" žmonių veidų. Juo labiau neprisišauksi tą naktį mus užvaldžiusios dvasios būsenos. Ji - ne įvykis, kurį gali paminėti. Dvasios būsenai negalioja sukaktys, nors tik ji tada buvo neatremiamas mūsų ginklas.

Pirmųjų Sausio metinių dienomis pasirodžiusi „Gyvoji barikada", smulkiomis raidėmis surinkta ant kone laikraštinio popieriaus, bet išleista nelabai šiais laikais įsivaizduojamu 20 000 egzempliorių tiražu, buvo bandymas parodyti, kokie mes - žuvusieji, sužeistieji ir visi kiti - tą naktį buvome.

Subrendo karta, į pasaulį atėjusi po 1991 metų sausio. Noriu tikėti, kad Lietuvai lemtingi Sausio įvykiai tiems jauniems žmonėms reiškia kažką daugiau nei tėvų sentimentai, ir viliuosi, jog ši knyga kukliai pasitarnaus anų tragiškų ir didingų dienų bei Lietuvos laisvės gynėjų atminimui.

Esu nuoširdžiai dėkingas profesorei Viktorijai Daujotytei ir poetui Marcelijui Martinaičiui, padrąsinusiems imtis antrojo „Gyvosios barikados" leidimo.