Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai

Knygos "Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai" tęsinys - "Pats sau nepažįstamas. Kūryba ir kultūra".

Nacionalinės premijos laureato, poeto Marcelijaus Martinaičio knyga – tai autentiški tekstai, kuriuose poetas atsigręžia į įsimintinus savo gyvenimo tarpsnius. „Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai“ – dar viena knyga, papildanti jau paskelbtas Martinaičio „autobiografinių užrašų" knygas.

Tekstai knygoje skirstomis į tris dalis. Pirmoji -  "Pokalbiai". Tai interviu, pasikalbėjimai, atsakymai į klausimus. Antroji dalis "Prisipažinimai" - tai straipsniai ir mintys apie kūrybą, kūrybos ištakas. Ir trečioji dalis "Susitikimai" - tai poeto prisiminimai apie gyvenime sutiktus iškilius žmones ir neeilines asmenybes.

Marcelijaus Martinaičio tekstai, kuriuos jis rašo apie save, artimi daugeliui toje epochoje gyvenusių žmonių. Tik niekas kitas negalėjo taip adekvačiai, nuoširdžiai jausti ir išreikšti kaip poetas. Martinaičiui būdinga pasaulėjauta padeda įžvelgti materialinio ir dvasinio paveldo apraiškas kasdienybėje, kai bėgame nesusimąstydami ir nesustodami, neskirdami laiko gilesniam žvilgsniui. „Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai“ – knyga, kurioje telpa tikslios įžvalgos ir įtaigūs apibūdinimai, kuriuos skaitytojas nujaučia, bet neranda žodžių jiems išreikšti.

Poetas yra teigęs, kad gyvenant nuolat einama į praeitį – atgal, į vaikystę, į jaunas dienas. „Juk tokia yra visų prisiminimų prasmė: bent mintyse gyventi atgal, bent fiktyviai ištaisyti savo klaidas, atjauninti savo gyvenimą, kuris tampa vien tekstais, fotografijomis, dokumentais. Kartais kyla pasiutęs noras pratęsti į praeitį savo gyvenimą, kurio vis mažiau bus ateityje“, – yra rašęs Marcelijus Martinaitis. Taip gimė šios knygos, talpinančios anksčiau neskelbtus autoriaus tekstus, pavadinimas. Jis puikiai dera prie ankstesnių autobiografinių tekstų rinkinių – „Prilenktas prie savo gyvenimo" (1998), „Sugrįžęs iš gyvenimo" (2013), „Mes gyvenome" (2010), kuriuos (su žodžiu „gyvenimas") suteikė pats autorius.

Marcelijus Martinaitis – poetas, eseistas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Dirbo žurnalistinį darbą, dėstė Vilniaus universitete, priklausė „Sąjūdžio“ vadovybei, vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, buvo LRT tarybos narys. Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų. Jo kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų, jo eilės tapo ne vienos dainos žodžiais.

„Niekada negalvojau ir negalvoju apie jokius postus kaip atlygį už savo nusistatymus ar veiksmus. Norėjau rašyti, gyventi, kad man niekas netrukdytų, kad pats galėčiau tvarkyti savo gyvenimą. Man buvo siūlomos ir pareigos, ir deputatystė. Maniau ir manau, kad tam nesu tinkamas. Kaip aš galiu būti, sakysim, ministras, kad štai mano katinas mane nuolat terorizuoja, išsireikalauja iš manęs, ko tik jis užsimano. Tikras reketininkas. Tuoj suėstų mane visokie oligarchai, pataikūnai, šnibždeikos…“, – su lengva ironija į savo gyvenimą žvelgia Marcelijus Martinaitis.

PRATARMĖ

Rašytinis poeto Marcelijaus Martinaičio (1936-2013) palikimas išties gausus. Tai liudija ne tik poezijos rinkiniai, publicistika, eseistikos, autobiografinių užrašų knygos, išleistos jam gyvam esant, bet ir daugybė įvairios apimties straipsnių, pokalbių, autobiografinių rašinių, pastabų, išspausdintų autorių kolektyvo rinkiniuose ir periodinėje spaudoje. Gana solidžioje daugiau kaip 300 puslapių Martinaičio paskelbtų darbų bibliografinėje rodyklėje, išleistoje 2011 m., taip pat toli gražu ne viskas, ką jis yra parašęs ir išspausdinęs, yra užfiksuota. Tvarkant pomirtinį poeto archyvą vis dar aptinkama nemažai niekur nespausdintos jo poetinės kūrybos, nebaigtų eilėraščių, straipsnių, poeto asmeninio kompiuterio diske „pasislėpusių" tekstų įvairiais kultūros, literatūros, visuomeninio gyvenimo klausimais. Visa tai surinkus į vieną daiktą susidarytų dar ne vienas solidus Martinaičio raštų tomas.

Didžioji dalis nespausdintų baigtų ir nebaigtų eilėraščių, jų fragmentų, įvairių variantų jau paskelbta pomirtinėje knygoje „Nenoriu nieko neveikti", kurią parengė literatūrologas Valentinas Sventickas, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2014). Ši leidykla 2018 m. taip pat išleido V. Sventicko parengtą Martinaičio 1988-2013 m. pabirų dienoraštinių užrašų įvairiausiomis temomis knygą „Viskas taip ir liks", kuri papildo ir pratęsia dar paties poeto parengtą dienoraštinių tekstų knygą „Tylintys tekstai" (2006). Leidykla „Alma littera" 2015 m. išleido Martinaičio asmeninio kompiuterio diske likusį ne visai užbaigtą savotiško žanro kūrinį, lyg ir groteskišką apysakaitę apie kačių giminę, pavadintą „Kaip katinai uodega peles gaudo", kurią poetas rašė paskutiniais gyvenimo mėnesiais. Kaip žinoma, poetas mylėjo katinus, pats ne vieną augino, globojo ir skvarbiu žvilgsniu stebėjo jų elgesį, kurį su savitu humoru ir aprašė šiame kūrinyje.

Tačiau didelis pluoštas neskelbtų, taip pat po įvairius rinkinius ir periodiką per daugelį metų išblaškytų Martinaičio tekstų dar laukia savo eilės tapti prieinamais skaitytojui, nes tai talentingo literatūros meistro sukurti tekstai, sodrūs, įtaigūs, kupini gilių minčių.

Pluoštas poeto žmonos menotyrininkės habil. dr. Gražinos Marijos Martinaitienės kompiuteriu perrašytų tekstų, kuriuos daugiausia sudaro poeto autentiški pasisakymai apie kai kuriuos jo gyvenimo epizodus iš vaikystės ir vėlesnių gyvenimo tarpsnių, atsispindėjusių jo poetinėje kūryboje, buvo patikėtas susipažinti man, kaip vienam iš poeto bendramokslių, viliantis, kad iš šio pluošto galbūt pavyktų parengti knygą, kuri savotiškai papildytų jau paskelbtas Martinaičio „autobiografinių užrašų" knygas.

Susipažinus su gautais tekstais paaiškėjo, jog jų neįmanoma sudėlioti taip, kad juose minimi prisiminimų epizodai bent kiek nuosekliau atspindėtų Martinaičio gyvenimo chronologiją, nes daugelyje tekstų prisiminimų atšvaitai paliečia įvairius jo gyvenimo tarpsnius. Todėl buvo nuspręsta visą medžiagą suskirstyti pagal tekstų žanrą. Į pirmąją dalį, kuri pavadinta „Pokalbiai", sudėti interviu, žurnalistų pasikalbėjimai su poetu, jo atsakymai į įvairius klausimus, dažniausiai susijusius su poeto biografijos faktais ir kūrybos ištakomis. Šioje knygoje jų pateikimas suvienodintas, t. y. po pavadinimo nurodoma tik klausėjo autorystė, prie klausimų ir atsakymų nekartojami klausėjo ir atsakinėjančiojo vardai ar inicialai, klausimai spausdinami kitu šriftu (šviesiu kursyvu), o publikacijos pabaigoje pateikiama jos bibliografinė nuoroda arba kitoks šaltinis ir trumpas paaiškinimas. Pokalbių, interviu pavadinimai paliekami tokie patys, kokie jie buvo išspausdinti periodiniuose leidiniuose ir rinkiniuose. Poeto žodžiais įvardyti pavadinimai rašomi su ka-butėmis. Taip pat atsisakyta periodikoje ar rinkiniuose spausdintų pokalbių įžanginių prierašų, kurių autoriai yra leidėjai ar klausėjai, išskyrus vieną kitą atvejį, kai neaiškus pokalbio kontekstas ar pretekstas. (Beje, nemažas pluoštas pokalbių, kuriuose Martinaitis dalijasi mintimis literatūros, kultūros, etnografijos, meno kūrybos ir kitais klausimais, liko už šios dalies ribų. Iš jų dar susidarytų solidžios apimties tomas, kuris, reikia tikėtis, taip pat bus išleistas.)

Antrojoje dalyje, pavadintoje "Prisipažinimai", spausdinami įvairus straipsniai, pasisakymai, pastabos apie savo kūrybą apskritai. Trečiojoje dalyje, pavadintoje „Susitikimai", spausdinami poeto atsiminimai apie studijuojant, dirbant žurnalistinį darbą, dalyvaujant visuomeninėje veikloje sutiktas iškilias kūrybines asmenybes.

Kiekvienos dalies tekstai vietomis „iliustruojami" Martinaičio poezijos pavyzdžiais kaip intarpais, daugiau ar mažiau susijusiais su tekste minimais prisiminimų epizodais. (Beje, savo autobiografinėse knygose tai mėgo daryti ir pats poetas.)

Pokalbiai, interviu ir kiti Martinaičio tekstai, kurie paskelbti jo autorinėse knygose, į šią rinktinę neįtraukti.

Savo prisiminimus Martinaitis yra taikliai pavadinęs „gyvenimu į praeitį". Pokalbių ir literatūrinių laiškų knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo" (2013) jis rašo: „Gyvenant nuolat einama atgal į praeitį, į istoriją, į vaikystę, jaunas dienas. Juk tokia yra visų prisiminimų prasmė: bent mintyse gyventi atgal, bent fiktyviai ištaisyti savo klaidas, atjauninti savo gyvenimą, kuris tampa vien tekstais, fotografijomis, dokumentais. Kartais kyla pasiutęs noras pratęsti į praeitį savo gyvenimą, kurio vis mažiau ir mažiau bus ateityje" (p. 209).

Taip radosi ir šios knygos pavadinimas. Atrodo, jis neblogai dera ir prie jau išleistų poeto „autobiografinių užrašų" knygų pavadinimų: „Prilenktas prie savo gyvenimo" (1998), „Sugrįžęs iš gyvenimo" (2013), „Mes gyvenome" (2010), kuriuos (su žodžiu „gyvenimas") suteikė pats autorius.

Tikimės, kad ir ši knyga gražiai derės Martinaičio „autobiografinių užrašų" knygų eilėje, papildys jas dar nežinomais jo gyvenimo epizodais ir bus įdomi skaityti, kaip ir visa, ką jis yra parašęs eilėmis ir proza. O ką jis yra parašęs apie save, taip artima, ir sava daugeliui jo amžininkų, kurie gyveno toje epochoje, tik, deja, nesugebėjo jos taip adekvačiai suprasti ir apibūdinti kaip Martinaitis. Jo talentui būdinga tam tikra pirmapradiška archetipinė jausena padėjo jam giliau pažvelgti į baltų praeities materialinį ir dvasinį paveldą, įžiūrėti jo pirminę prasmę ir apraiškas kasdieniame buitiniame lietuvio gyvenime. Savo giliomis įžvalgomis, įtaigiais apibūdinimais jis tarsi atvėrė mums akis ir prabilo mūsų visų žodžiais, kuriuos mes, mirtingieji, lyg ir nujautėme, bet nemokėjome jų rasti ir ištarti. Todėl Marcelijaus Martinaičio asmenybė ir kūryba mums yra tokia sava ir didi.

Antanas Rybelis