Guru protas. Pokalbiai su dvasiniais mokytojais (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Su Jo Šventenybės Dalai Lamos pratarme.

Į šią knygą "Guru protas. Pokalbiai su dvasiniais mokytojais" Indijos televizijos laidų kūrėjas ir rašytojas, asmeninis Dalai Lamos mokinys Radživas Mehrotra sudėjo savo pokalbius su žinomiausiais šio meto dvasiniais mokytojais, arba guru, kurie apšvietė milijonų pasaulio žmonių protus.

Pokalbių temos yra dvasingumo ugdymas, mokinio ir mokytojo bendravimas, reinkarnacija, žmogaus sąmonės paslaptys, taikos išsaugojimas, santykiai tarp religijų, visuotinė atsakomybė, astrologija ir kitos.

Į knygą įtraukti pokalbiai su tokiais skirtingais mokytojais kaip B. K. S. Ajengaras, atnešęs jogą iš ezoterinio pasaulio į mūsų svetaines, Svamis Ramdevas, populiarinęs jogą per televiziją, ir Motina Amritanandamaji, šalia kurios visus užlieja meilės pojūtis. Dipakas Čopra kalba apie kvantinį proto ir kūno gydymą, Sogjalas Rinpočė drąsina pažvelgti į mirtį, kad gyvenimas taptų prasmingesnis, Šri Šri Ravi Šankaras užtvirtina kiekvieno asmens teisę į laimę. Išgirsime prieštarauti nebijančio U. G. Krišnamurčio balsą, kuris teikia, jog visos šnekos apie transformaciją yra niekai.

Knygoje "Guru protas. Pokalbiai su dvasiniais mokytojais" nerasite kvapą gniaužiančių istorijų ar paruoštų sprendimų, o tik gairių, kreipiančių į vidinę šviesą.

Skaitydami ją mokysitės iš tokių skirtingų asmenybių kaip Tik Nat Hanas, vyskupas Desmondas Tutu, Baba Amte ir Stanislavas Grofas. Iš pokalbių ryškėja mokytojų išmintis, jų patarimai padeda pasikeisti ir rasti laimę.

Vertė Tadas Juras

ĮVADAS

Ilgai troškau sutikti visažinį, nušvitusį, tikrą dvasinį mokytoją - tokį, kuris vienu burtų lazdelės mostelėjimu perduotų man savo įžvalgas, supratimą ir net galias, idant aš sugebėčiau įveikti visus gyvenimo sunkumus ir tapčiau tobulas. Įdomu, svarsčiau, ką patyrė žmonės, paliesti Budos, Kristaus ar Šri Ramakrišnos? Taigi aš kantriai laukiau, kol pribręs mano karma, kol ateis tinkamas laikas, kol tapsiu pasirengęs - kad aš ir mano guru galėtume atrasti vienas kitą. Išgyvenau daug tamsių sielos naktų ir mane negailestingai graužė neslopstantis ilgesys - aš ilgėjausi žmogaus, kuris būtų parodęs man kelią iš prarajos.

Pokalbiai, patekę į knygą „Guru protas", yra dalis mano siekio rasti tvarią laimę ir išvengti kančios. Mano pašnekovais tapo žmonės, kurie tą tikslą jau buvo pasiekę ar bent jau taip man atrodė. Jokiu būdu netvirtinu, kad čia pateikti atsakymai yra galutiniai ir tinkami visiems atvejams. Todėl proga pamatyti mokytojus, daug toliau nei aš nuėjusius keliu iš kančios į palaimą, įkvėpė mane ieškoti toliau bei suteikė daugiau tikrumo, kad ieškomas dalykas egzistuoja.

Didieji mūsų laikų protai, su kuriais teko bendrauti, nepaprastai dosniai dovanojo man save ir savo laiką bei buvo labai pakantūs - kartais net nesuprasdavau kodėl. Troškau perimti jų nepaprastas įžvalgas, bet kadangi esu netobulas, man tai pavyko tik iš dalies.

Kai tik ėmiausi šio darbo, pamažu pradėjau krypti prie budizmo tradicijų, bet ne todėl, kad jos man atrodė pranašesnės - paprasčiausiai jos labiau atitiko mano asmeninius gebėjimus ir polinkius, o labiausiai šiam žingsniui paskatino mano pagrindinio guru Jo Šventenybės Dalai Lamos mokymas apie atjautą - juo aš nuoširdžiai žavėjausi.

Matome, kad guru ir mokinio santykiai būna labai įvairūs. Kartais mokinys visiškai atsiduoda mokytojui ir dvasinėms studijoms paskiria visą gyvenimą, o kartais šie santykiai apsiriboja savaitgalio kursais, kuriuose guru suteikia tam tikrų praktinių įgūdžių, kad mokinys galėtų prisiminti praeitus gyvenimus, taip pat - kad išmoktų gydyti ir pakelti savo kundalinės energiją. Na, dar būna taip, kad gerai sumokėjęs mokinys gauna guru pažadą, esą jis galbūt išvys Dievo viziją.

Kartais guru užmezga su mokiniu labai stiprų ryšį, tartum pažinotų jį jau keletą gyvenimų. Mokytojas tada prisiima atsakomybę vadovauti dvasinei mokinio raidai, rūpintis jo materialiomis reikmėmis, netgi būna pasirengęs nešti ant savo pečių jo karmos naštą. Tačiau pasitaiko, kad guru santykiai su mokiniu tebūna komercinis sandoris ir mokytojas mokinį siekia išnaudoti, įtvirtinti savo galią ir patenkinti ego.

Šiandieną žodžiu guru yra linkstama vadinti bet kokį bent kiek praprususį asmenį, kuris siūlo savo konsultacijas, moko kitus ar yra kokios nors srities žinovas. Sąvoka plačiai vartojama, kai reikia įvardyti pačių įvairiausių profesijų ekspertus. Taigi esama reklamos guru, akcijų biržos guru, ginkluotės guru ir taip toliau.

Rinkdamasis pašnekovus, stengiausi prisilaikyti tradicinės žodžio guru reikšmės, taigi šnekinau dvasingus, altruistiškus ir tarnauti žmonijai pasirengusius asmenis. Jų veiklos motyvai buvo stipresni nei vien materialios naudos siekis. Ir man buvo visai nesvarbu, ar tas žmogus vilkėjo dvasiškio drabužius ir ar buvo atsižadėjęs pasaulietiško gyvenimo.

Pačiose dvasinėse tradicijose guru vaidmenys skiriasi. Pavyzdžiui, budizme, kaip ir kituose būties nedualumu grįstuose mokymuose (advaita), mokinys labiau kliaujasi savo asmeninėmis pastangomis, jis nelinkęs smarkiai įsikabinti į kokią nors išorinę idėją, nelaukia, kol jam padės išorinės jėgos. Guru tik parodo, kad mes turime tokį potencialą. Jis įkvepia paprastus, sutrikusius žmones išsilaisvinti ir nusimesti neišmanymo šydą, kuris gaubia jų tikrąją prigimtį. Guru moko mus ir parodo, kaip eiti keliu, bet toli gražu ne visada perduoda kokią nors antgamtišką energiją, kuri iš pagrindų mus supurtytų ir paskatintų tvarų virsmą. Kiti mokytojai savo pavyzdžiu parodo, kas yra tiesa, bet kiekvieno jų pavyzdys vis kitoks. Kad ir kiek guru pagalbos bei atjautos sulauktume, vis viena turime stengtis, o jei suklumpame - privalome vėl stotis, kad įgautume šiam keliui reikalingų savybių.

Jeigu egzistuoja bendra gija, jungianti įvairių mokytojų pamokymus, ji yra tokia: idant taptume geresni, laimingesni ir labiau patenkinti, privalome tinkamai stengtis, o tų pastangų pagrindą sudaro altruizmas ir atjauta, vadinasi, kaip tik šias savybes ir reikia ugdytis pirmiausia. Tokiu būdu kaupiame gerą karmą, ar nuopelnus, kurie galų gale išvaduoja mus iš iliuzijų, taigi ir iš kančios - štai toks yra paprastas priežastingumo dėsnis. Jo veikimą paskatina dvasios ugdymosi metodai, kuriuos mums tradiciškai perduoda guru.

Guru atjaučia mus ir yra dvasinis mūsų draugas, jis pramina mums taką, padrąsina tęsti kelionę, kai imame svyruoti, ir parodo klaidas. Žinoma, nereikia tikėtis, kad vos stoję į dvasinį kelią iškart padarysime milžinišką žingsnį į priekį. Privalome be paliovos sunkiai dirbti bei lavinti protą, kad jis ištrūktų iš įpročių grandinės ir kad galų gale nuplėštume neišmanymo uždangą, kuri temdo kiekvieno mūsų viduje spindinčią skaisčią šviesą.

Guru nebūtinai turi būti tobulas visais atžvilgiais. Kol jis gyvena žmogišku pavidalu, visada lieka grėsmė suklysti. Taigi kai mokomės, jokiu būdu negalime pamesti sveiko proto. Mokytojo žodžius turime patikrinti praktiškai. Mes mokomės iš guru, lenkiame galvas prieš didesnę guru dvasinę patirtį, tačiau būtina nepamiršti, jog aukščiausią išmintį mums suteikia mokymas, o ne mokytojas. Mes patys liekame atsakingi už savo pažangą. Tokia nuostata leis mums gerbti daugelį mokytojų ir tradicijų bei iš jų mokytis. Taip išvengiame sektantizmo spąstų.

Nors mokytis, kaip sakiau, galime iš daugelio išmintingų vyrų ar moterų, paprastai itin artimus dvasinius santykius užmezgame su vienu mokytoju, vadinamuoju pagrindiniu guru. Bendravimas su juo sudaro sąlygas išsiskleisti ypatingam mistiniam guru ir mokinio santykių matmeniui, o tai reiškia, kad mokytojas perteikia ne vien žinias ar pratybų metodus, bet ir subtiliąją savo energiją.

Daugelis šį energinį potyrį apibūdina kaip nepaprastų emocijų antplūdį, spontanišką suvokimo blyksnį ir giluminio ryšio pojūtį. Perleidę atsakomybę už save visažiniam, visa apimančiam mokytojui, pasijuntame taip, lyg nuo krūtinės mums būtų nusiritęs akmuo. O kartais mokytojo ir mokinio santykiai rutuliojasi palaipsniui, jie tikrina vienas kitą. Mokytojas siekia įvertinti mokinio savybes ir ryžtą, o mokinys laukia, kol pajus stiprų emocinį ryšį ir įgaus pasitikėjimo, kad galėtų visiškai atsiduoti mokytojo išminčiai bei perimti jo patirtį. Sakoma, kad mokinys, kurio proto būsena yra tinkama, pačiu geriausiu metu sulaukia tinkamo mokytojo.

Tokia guru samprata artima teizmo tradicijoms, o tai reiškia, kad guru yra žmogus, tiesiogiai bendraujantis su Dievu, visiškai apsvaigęs nuo dieviškumo ir dėl to sugebąs daryti stebuklus bei keisti žmogaus gyvenimo eigą ir kryptį.

Beje, apie stebuklus esu girdėjęs daug pasakojimų, jų autoriai buvo Dievui atsidavę vyrai ir moterys. Ir aš jokiu būdu negaliu numoti ranka į jų žodžius. Pačiam taip pat yra tekę patirti stulbinamų įžvalgų, kurios paneigė empirinę logiką ir buvo absoliučiai nepaaiškinamos iš materializmo pozicijų. Net jei galėčiau ilgai liaupsinti sveiką protą - tai išties svarbus dalykas, kai einame dvasiniu keliu ir bendraujame su guru -gerai žinau, kad lemiamus sprendimus retai kada darome pasitelkę vien gebėjimą racionaliai mąstyti.

Nors mokinio ir guru santykiai pradžioje iš tikrųjų statomi ant sveiko proto pamato, ilgainiui ir mokinys, ir guru peržengia intelekto sferos ribas ir toliau turi eiti apgraibomis, remdamiesi vien tikėjimu.

Jeigu skaitytojui šie pokalbiai pasirodys bent truputį įdomūs, tai reikš, kad mano pastangos nebuvo bergždžios. Ši knyga yra dovana tų žmonių, kurie maloniai pasidalijo su manimi savo žiniomis ir išmintimi. Trūkumai, kurių galbūt aptiksite tekste, yra atsiradę dėl mano, kaip tarpininko, netobulumo. Viliuosi, kad šios knygos skaitytojai čia aptiks įžvalgų, kurios jiems parodys dvasinio kelio kryptį.