Grįžti prie dorybių

Filosofijos profesorius Piteris Kryftas (Peter Kreeft) knygoje "Grįžti prie dorybių" mums primena visiems žinomą, bet šiandien primirštą išmintį: tradicinės dorybės, pateiktos Palaiminimuose, yra raktas į ateitį liepto galą priėjusiai civilizacijai.

Supriešindamas du galimo elgesio būdus, autorius, tyrinėdamas abejotinus XXI amžiaus papročius, patikimai mus veda į nuostabą keliantį gėrio atskyrimą nuo blogio.

Kalbėdamas apie šiandien kylančias dilemas jis remiasi tradicine moraline teologija ir pateikia doros vertybių žemėlapį, mūsų žemiškos kelionės planą, sudarytą pagal šimtmečius kauptą apaštalo Pauliaus, ankstyvųjų Bažnyčios tėvų ir mąstytojų, Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) ir kitų autorių krikščioniškąją išmintį.

Kad būtum doras krikščionis, kaip rašo Piteris Kryftas, nereikia atsisakyti malonumo, patogumo ar laimės. Jis primena, kad žodis dora reiškia „žmogaus stiprybę“.

    Kaip skirti, kada esame romūs, o kada bailūs?

    Kada mūsų pyktis teisingas, o kada nuodėmingas?

    Koks skirtumas tarp buvimo doram ar tiesiog etiškam?

Grįžti prie dorybių atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų, šiandien kylančių krikščionims. P. Kryftas ne tik pateikia Šventojo Rašto ir teologinę išmintį, patariančią, kaip gyventi šventą gyvenimą, bet ir krikščioniškas dorybes priešina kitoms etinėms sistemoms. Jis lydi sveiką protą į šventėjimą išmaniai, pagaviai ir pasiekia viršūnę, demaskuodamas „vertybių aiškinimąsi“ ir atskleisdamas vilties (pamirštos dorybės) reikšmę.

Iš anglų kalbos Ieva Venskevičiūtė

IŠTRAUKA

Keistuolė Vakarų civilizacija

Šiuolaikinė Vakarų civilizacija tikrai keista, nes iš pagrindų skiriasi nuo kitų žemėje klestėjusių civilizacijų. Kuo? Akivaizdu – technologijomis. Tačiau, pažvelgus atidžiau, ji pateikia naują, iš technologijų ir naujosios filosofijos kylantį, atsakymą į svarbiausius klausimus: Kodėl aš gimiau? Kodėl gyvenu? Kur kreipti savo viltis, svajones, ilgesį, gyvenimą ir meilę? Kokie dalykai gyvenime geriausi? Kas yra summum bonum, didžiausias gėris?

Į šiuos amžinus klausimus naujai atsakė Frensis Beikonas (Francis Bacon): "Žmogaus pažabota gamta". K. S. Luisas parašė pranašišką šedevrą, kuriame dėsto, kas nutiktų, jei prie tokio naujo požiūrio pridėtume dorovės ir doros išmanymo praradimą. Daug ką pasako pats pavadinimas: Žmogaus panaikinimas.

(Žodžio žmogus vartojimas sakinyje „Žmogaus pažabota gamta“ yra lyties diskriminacija ne dėl to, kad apskritai vartojamas toks bendrinis žodis žmogus, bet todėl, kad gyvename tokioje civilizacijoje ir tokiu metu, ką Karlas Šternas (Karl Stern) yra pavadinęs (dar viena pranašiška antrašte) Bėgimu nuo moters. Veiksmą vertiname labiau nei apmąstymą, darymą labiau nei buvimą, analizę labiau nei intuiciją, problemas iškeliame aukščiau už paslaptis, sėkmę aukščiau už pasitenkinimą, siekiame užkariauti, bet ne puoselėti, renkamės greitą sprendimą, o ne visą gyvenimą trunkantį įsipareigojimą, parsidavinėjančią moterį, o ne motinystę.)

Labai seniai Aristotelis mokė, kad žinojimo siekiama dėl trijų priežasčių. Svarbiausia – dėl tiesos, antroji – dėl moralaus veikimo, paskutinė ir mažiausiai svarbi – galia arba gebėjimas gaminti daiktus: technika, technologija, praktinės žinios. F. Beikonas ir modernybė Aristotelio mokymą apvertė aukštyn kojomis.

Už nerūpestingumą skaudžiai sumokėjome. Atpildo dienos sulaukėme mes ir mūsų vaikai, o ne kokia kita tolima ateities karta. Turime priimti patį svarbiausią visų laikų sprendimą. Prie technologijų neiš-manymo negrįšime, to ir nereikia. Bet galime grįžti prie doros išmanymo (bent jau turėtume to norėti) – prie išmanymo, padedančio tapti žmonėmis, kurie tomis naujomis šiurpiomis galiomis naudosis atsakingai. Kokie tie žmonės? Tvirto charakterio ir išsiugdę dorą, – šiedu žodžiai dabar labai nemadingi, net trikdantys. Štai čia ir mūsų bėda.

Nesu skaitęs mūsų civilizacijos išskirtinumą taikliau nusakančių sakinių nei šie trys iš Žmogaus panaikinimo: Yra kai kas, kas suvienijo burtus ir taikomąjį mokslą [technologijas], kartu atskirdamas juos nuo praėjusių amžių „išminties“. Senovės išminčiai pagrindinį žmogaus gyvenimo klausimą – kaip pritaikyti sielą prie objektyvios tikrovės – spręsdavo pasitelkę išmintį, savidrausmę ir dorą. O šiuolaikiniam žmogui svarbiausias klausimas, kaip tikrovę pritaikyti žmogaus norams, ir tam jis pasitelkia techniką.

Dvi pasaulėžiūros

Įkandin naujos praktinės gamtos pažabojimo filosofijos seka ir nauja teorija, kuriai objektyvi tikrovė yra gamta, anot jos, tik gamta ir tėra. Tai natūralizmas, objektyvios tikrovės redukavimas iki dalyko, laiko, erdvės ir judesio.

Alternatyva tokiai filosofijai yra supernatūralizmas – manymas, kad objektyvi tikrovė apima ir antgamtę, Dievą. Jei „objektyvioje tikrovėje“ yra Dievas, tada geriau mes Jam pakluskime, užuot kvailai mėginę priversti Jį paklusti mums. Bet jei „objektyvi tikrovė“ yra tik gamta, tada ją galime užvaldyti, o taikytis prie jos būtų kvaila.

Abiem kryptims bendra tai, kad jose žemesnis paklūsta aukštesniam, jokiu būdu ne atvirkščiai. Iki-moderni praktinė filosofija, arba gyvenimo samprata, kilo iš ikimodernios teorinės filosofijos, arba pasaulėžiūros: Dievas yra, todėl Jam pakluskite. Moderni gyvenimo samprata kyla iš modernios pasaulėžiūros: Dievo nėra, tad būkime pasaulio dievais. Abu požiūriai nuoseklūs, bet vienas iš jų turi būti neteisingas, ir tas neteisingumas pragaištingas.

Dar visai neseniai mūsų civilizacija optimistiškai žvelgė į naująjį idealą ir iš jo kylantį visuotinio ir privalomo progreso mitą. Bet optimizmas mąžta, ir dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, žinoma, yra masi-nės termobranduolinės savižudybės baimė, bet antroji dar skaudesnė. Tai Zigmundo Froido (Sigmund Freud) knygoje Civilizacija ir ja nepatenkintieji išsakyta mintis: paprasčiausiai nesame laimingi, turėdami naujų, dieviškų galių.

Valdome gamtą, bet rankose nebenulaikome paties valdymo. Valdome gamtą, bet negalime ar nenorime valdyti savęs. Savikontrolė dingo būtent tada, kai pradėjome valdyti gamtą, būtent tada, kai jos labiausiai reikia.

Jei galime įveikti viską, išskyrus save pačius, akivaizdu, kad galios neturime. Vis daugiau galios gamtai telkiama silpstančiose rankose. Paveldimumas, aplinka, laiko dvasia, „neišvengiama istorijos dialektika“, žiniasklaida – visada lemia kas nors kitas, o ne mes.

Silpniausia visų laikų civilizacija

Kur mūsų silpnoji vieta?

Suprantama, tikrai ne technologijos. Esame kaip karalius Midas išsipūtę nuo naujų galių ir turtų, bet tai kainuoja: viskas, ką paliečiame, numiršta ir atšąla.

Ne proto pajėgumas. Išmokstame vis daugiau, nors tai vis mažiau ką reiškia. Esame užtvindyti žinių ir galių. Galvos tuoj sprogs. Kartais ir sprogsta.

Moraliai irgi nesame silpnesni. Apskritai nemanau, kad esame nedoresni už savo protėvius. Tiesa, esame ne tokie narsūs, ne tokie sąžiningi sau, mažiau praktikuojame savidrausmę ir, akivaizdu, nesame tokie skaistūs. Bet jie buvo žiauresni, nepakantesni, ne tokie kritiški ir mažiau žmoniški. Jiems geriau sekėsi laikytis daugiau pastangų reikalaujančių dorybių, mums – reikalaujančių mažiau pastangų. Beveik lygiosios, manyčiau.

Taigi mes nesame mažiau dorovingi, tačiau tikrai menkiau išmanome dorą. Geriau pažįstame gamtą, bet menkiau suprantame, kas yra gerumas. Daugiau žinome apie tai, kas po mumis, bet mažiau apie tai, kas virš mūsų. Kai elgiamės padoriai, pakylame virš savęs pačių. Mūsų protėviams tai nepavyko. Jų bėda – kad negyveno pagal savo principus. Mūsų – kad iš viso jų neturime.

Pirmą kartą istorijoje prarastas objektyvus doros įstatymas. Moralinio pozityvizmo (dorumas yra nustatytas ar sukurtas žmogaus), moralinio reliatyvizmo ir subjektyvizmo filosofijos pirmą kartą rodosi ne kaip maištininkų erezija, bet kaip intelektualų ortodoksija. Stulbina, kai akademinė visuomenė ir žiniasklaidos darbuotojai atmeta tikėjimą bet kokiu universaliu ir objektyviu padorumu.

Bet mūsų civilizacija, ypač tos ką tik minėtos dvi grupės, apie etiką kalba apsčiai. Diskusija dėl etikos pakeitė mirštančią etikos viziją. Apie tokią diskusiją šventasis Paulius pasakė: „Nuolat besimo-kanti ir vis nesugebanti pažinti tiesos.“ (Galbūt tai pranašiška įžvalga apie mūsų dienų TV pokalbių laidas?) Tai intelektualų stalo tenisas, „pasikeitimas požiūriais“, o ne tiesos paieškos. Nes kaip galime ieškoti to, kuo netikime? Sampratą, kad doroje egzistuoja objektyvi tiesa ir kad atviras protas dėl to yra ne savitikslis, bet priemonė tiesai rasti, intelektualai pašiepia kaip „naivią“, bet tai juk tiesiog sveikas supratimas ir blaivus mąstymas. (Kaip sako G. K. Čestertonas, atviras protas, kaip ir pravira burna, turi tikslą pagriebti ką nors tvirta.)

Laikais, kai viskas galima, dora – tikra revoliucija. Maišto laikais autoritetas – radikali laikysena. Ne-tvarkingai „progresuojant“ į anihiliaciją, tradicija – didvyris ant balto žirgo.