Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai

"Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai" - amžinoji Pamario krašto legenda, apie pagonybės laikus bylojanti sielos atgaiva ir Tėvynės meilės pradžiamokslis.

IŠTRAUKA

NERINGA

Prieš daugelį šimtų metų visas Kuršių užmaris buvo derlingas kraštas su plačiomis žaliuojančiomis pievomis ir dirvomis. Toje vietoje, kur šiandien yra smėliu užpustyti Karvaičiai, tamsaus pušyno apsupta, stovėjusi stipri pilis. Ji buvo pastatyta iš storiausių ąžuolinių rąstų ir gražiai išpuošta įvairiais drožiniais, gintarais bei jūrų geldelėmis. Erdvius pilies rūmus supo ūksmingi ąžuolų ir liepų miškeliai. Čia stovėjo deivės Laimos šventykla. Šios stiprios pilies ir visos šalies valdovas buvo Karvaitis Didysis. Vadino jį Didžiuoju dėl to, kad visas kraštas žinojo jo stiprumą ir gerbė jį kaip nepaprastai drąsų karvedį ir žveją. Jo žmona pasižymėjo savo dorumu ir gražumu. Vienas tik rūpestis buvo - neturėjo jiedu vaiko, kuriam būtų galėję palikti savo turtus ir garbę.

Kartą bemedžiodamas Karvaitis Didysis nušovė labai didelį elnią ir paaukojo jį Laimai, melsdamas įpėdinio. Deivė išklausė jo maldą. Po dvejų metų Karvaitis su žmona susilaukė neapsakomai gražios dukrelės. Abiejų džiaugsmas buvo begalinis. Prie didžiosios aukų liepos juodu sudegino geriausių gyvulių ir paukščių auką ir iškėlė didelę puotą. Dukterį pavadino Neringa.

Kai mergaitė buvo keturių savaičių amžiaus, auklė vos bepajėgė ją pakelti. Vienu pienu jos nebebuvo galima maitinti. Ji reikalavo kruopų ir košės, pagaliau ir duonos su mėsa. Devynių mėnesių Neringa pradėjo bėgioti. Tuomet ji buvo didelė, kaip penkiolikos metų mergaitė, ir turėjo dviejų uolekčių ilgio kasas. Tėvai ėmė baimintis. Jie pasikvietė krivius ir burtininkus, kad išaiškintų stebuklą nes žmonės visame krašte kalbėjo: "Piktoji Laima tai padarė. Ji tikrąjį kūdikį pirmąją naktį pagavo ir atnešusi pakišo išsigimėlį". Išminčiai, burtininkai ir žyniai ilgai purtė savo išmintingas galvas ir pagaliau tarė: "Šita mergaitė yra gerosios Laimos stebuklingoji dovana ir užaugs dar didesnė. Dėl to pastatykit naujus rūmus, mažiausiai dešimt kartų aukštesnius kaip šie, ir nesirūpinkite - šis kūdikis niekam nepadarys blogo, tiktai padidins jūsų garbę ir žmonių laimę".

Gimdytojai vėl buvo linksmi ir pastatė rūmus tokius didelius ir erdvius, kokie priderėjo milžinų vaikui.

Kai Neringai sukako aštuoniolika metų, išsipildė burtininkų pranašavimai. Kur tik Neringa ėjo, visur ji laimę nešė. Kai laivas jūrose atsidurdavo pavojuje, ji įbrisdavo per šėlstančias bangas ir už inkaro išvilkdavo jį į krantą. Vargšus žvejus, kurie nelaimės ištikti skęsdavo, ji paimdavo į savo prijuostę ir nunešdavo namo. Jei kartais bevažiuodamas žmogus įklimpdavo į smiltis, Neringai būdavo vien žaismas paimti jį su arkliu bei vežimu ir įstatyti į geresnį kelią.

Garsas apie Neringą paplito po visas šalis, ir daugelis aukštų bei stiprių kunigaikščių troško jos rankos. Tačiau ji nutarė pasirinkti tik tą, kuris nuo salos skersai marių numes akmenį į Šventąjį krantą. Skubėjo savanoriai, lenktyniavo, kol pagaliau ši laimė teko pačiam Šventosios pilies valdovo sūnui. Jis tapo Neringos sužieduotiniu.