"...gloria mundi"

Naujasis Vygando Ostrauskio romanas „...gloria mundi" yra „Sic transit..." tęsinys, kita vertus, jį galima skaityti kaip savarankišką kūrinį.

Vaizduojamos Mintautų savivaldybės ir jos aplinkos žmonių aistros: bekompromisė meilė ir karjerizmas, neištikimybė ir intrigos.

"Jolita slypėjo Arūno pasąmonėje, todėl jis niekaip negalėjo nurimti - toks chaosas galvoje, kad net gėdingų minčių kyla, ir ne tik - dar blogiau - maldavimas: Sugrįžk, Jolita, pradėkim vėl viską iš pradžių - žinau, kad tu kito neturi, dar neturi, o ir aš -nieko; atsisakyčiau Rimantės, tuoj. Niekas ji man, tik tau paerzinti. Nebekankinkim vienas kito, sugrįžk ir kada nors pasidžiaugsim įveikę didžiulę krizę. Išsigando tos sumaišties galvoje, išsigando tokio savęs, sugriežė dantimis, suspaudė kumščius, kad net krumpliai pabalo, ir vėl pasidavė neapykantos, pykčio, keršto svaiguliui: Pakasiu tą Klaipėdos šliundrą!.. Žinojo, kad Jolita turi už ką jį niekinti, todėl kaip įmanydamas niekino ją pats: ir mintyse, ir pokalbiuose apie ją.
Įveikęs silpnumo akimirkas, niekad niekam nebūtų prisipažinęs, kad liūdi ir kad būtent liūdesys virsta įsiūčiu.
(...) Pagaliau reikėjo priimti galutinį sprendimą dėl skyrybų, - Balynas jokios iniciatyvos nerodė, tik toliau kerštaudamas pradėjo nemokėti bankui įmokų už paskolą, - ir Jolitą netikėtai užplūdo toks skausmas ir tokia neviltis, kad neišmanė, ką daryti. Aplink - abejingas pasaulis, laukiantis įdomybių - kaipgi Balynienei viskas susiklostys? Kaupiasi pyktis, permišęs su juodu grauduliu. Nesinori pažiūrėti į veidrodį - veidas negražiai apsiniaukęs. Bijojo apkalbų, kad Balynienei stogas važiuoja - dabar jau tvirtai įsitikino, kad vizitas pas psichologę buvo klaida, ir Arūnas puikiai tuo naudojasi, kurdamas tarp pažįstamų jos, kaip psichės, įvaizdį, - atsigirdo ir tai.
(...) Nesileido Balyno pakeliama, priešinosi kaip įmanydama, tuo pat metu klausėsi, ar neišgirs policijos sirenos, galop ji suūksėjo - dar toli toli, bet tai suteikė Jolitai papildomų jėgų. Neleido Balynui išsivaduoti, atsitraukti nuo jos, kol pagaliau atsidarė durys ir Jolita pamatė uniformines kelnes. Tada suspiegė, tarsi visą kūną raižytų skausmas.
- Gelbėkit, spardo!.. Sutrenkė nosį!.. - verkė tikromis ašaromis. Tik dabar Balynas suvokė, kad įkliuvo. Išsilaisvino, atsitraukė nuo Jolitos.
- Bjaurybe! - net matant policininkui būtų jai spyręs, bet šis taip į jį pažvelgė ir pasukinėjo lazdą, kad Balynas suprato: nereikia, ir taip jau blogai... Tarpduryje stovėjo ir moteris policininkė, pasišlykštėjimo iškreiptu veidu."