Giljotina. Teisingumo stulpai

"Giljotina, d. Prietaisas, verčiantis prancūzus visiškai pagrįstai gūžčioti pečiais."

Ambrose Bierce, Velnio žodynas


Knygoje "Giljotina. Teisingumo stulpai" atskleidžiamas žiaurusis žmonijos išradingumas. Pateikiama faktinė informacija apie mirties įrankį, padėjusį sukurti ir paskatinusį klestėti išskirtinai prancūzišką, tačiau visiems įdomią kultūrą. Šios knygos puslapiuose aidi krintančio peilio žvangesys, sulyginantis visuomenę ir naikinantis nusikaltėlius dėl naujosios tvarkos. Nuo šio išradimo revoliucinėje Prancūzijoje ligi pat dvidešimtojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio šiurpi mašina išlaikė greitos ir gailestingos teisinės mirties archetipą. Tačiau ar iš tikrųjų taip? Faktai kalba ką kita.

Giljotina - galbūt pats baisiausias ir labiausiai bauginantis egzekucijos būdas, naudotas šiais laikais. Mirties bausmė visada jaudina. Apmąstant teisingumo ir bausmės sąsajas, neduoda ramybės teisinis egzekucijos pagrindas.

Ši knyga - tai ne vien sausi faktai, tai groteskiškai įdomus pasakojimas apie mistinės galios įrankį, visuomenės naudotą kaltiesiems ir nekaltiesiems palaužti.

Giljotina yra neabejotinai pats ryškiausias Prancūzų revoliucijos įvaizdis, unikalus įrankis, sukrėtęs visuomenę. Vis dėlto, kaip paaiškėjo, šis teroro įrankis, nors ir keista, iš pradžių buvo sukurtas dėl humaniškų paskatų: buvo pertvarkytas pasenęs barbariškas baudžiamasis kodeksas.

Robertas Fredericas Opie nukelia mus į kerinčius ir kartais kraupius keleto šimtmečių senumo laikus, veda siauromis aštuonioliktojo amžiaus Paryžiaus gatvelėmis, regėjusiomis to laikotarpio įvykius, primindamas vėlesnius, šiurpius nacistinės Vokietijos ir kitus nusikaltimus.


Atsiradusi įgyvendinant bendrą naujosios respublikos generalinio prokuroro ir vokiečių klavesinų meistro projektą, giljotina per klaidą buvo pavadinta reformisto ir idealisto daktaro Guillotine‘o vardu. Iš pradžių į ją žvelgusi su panieka dėl nepakankamo žiaurumo, revoliucinga minia netrukus ėmė mėgautis giljotina, kuri kasdien savo ašmenimis nukirsdavusi galvas bemaž trims dešimtims žmonių ir išsilaikiusi iki pat antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės. Apytikriai keturiasdešimt penkios tokios mašinos, manoma, darbavosi nacistinėje Vokietijoje. Tuo metu buvo atliekami moksliniai tyrimai, trukę ligi pat šeštojo dešimtmečio: siekta nustatyti, ar išlieka sąmonė po galvos nukirsdinimo.

Šis sukrečiantis ir drauge jaudinantis pasakojimas, smulkiai vaizduoja įvykius, susietus su ypatingomis asmenybėmis, Opie kruopščiai tyrinėja garsių egzekucijų foną, pradedant Liudviku XVI bei Marija Antuanete ir baigiant paskutiniąja 1972 metais Paryžiuje įvykdyta egzekucija. Autorius taip pat stengiasi įžvelgti budelių gyvenimo paslaptis, nuspėti, kas slypi šiurpių užduočių vykdytojų ir paveldėtojų, nuo kurių nusigręždavo visuomenė, bet vis dėlto sukūrusių savą uždarą klaną, mintyse.


„Giljotina: Teisingumo stulpai“ iš tiesų yra labai jautrus pasakojimas. Nors autorius rašo apie pačias žiauriausias žmogaus sukurtas priemones, tačiau kartu byloja apie humanišką teisingumo siekį. Knyga patraukli tiems, kas domisi revoliucinės Prancūzijos nusikaltimo ir bausmės istorija.


Robert Frederick Opie buvęs ugniagesių tarnybos pareigūnas, vadovavęs nepaprastųjų situacijų ugniagesių komandai. Domisi istorija, ypač viduramžių karų bei nusikaltimo ir bausmės istorija.

Iš anglų kalbos vertė Aleksandra Gobienė