Geros ir gražios istorijos

Geriausias būdas išreikšti vaikų laisvę, kūrybiškumą, išmintį - tai pasakoti jiems istorijas. Pasakojimas - tikras menas, dosnumo ir meilės darbas, juo apeliuojama į mažųjų jautrumą ir sąžinę, reiškiamas švelnumas bei rūpestis.

Šioje knygoje "Geros ir gražios istorijos" sudėtos šiltos ir žavios istorijos – puiki katechezės priemonė mokyklai. Jos pravers ir doriniu savo vaikų auklėjimu besirūpinantiems tėvams bei jų atžaloms.

Pasakojimų ir pasakų pradžioje pateikiamas psichologinis bei katechetinis jų kontekstas, kad aptariamą temą būtų galimą įtraukti į nuoseklų ugdymo procesą ir aptarti tam tikru metų laiku (pvz., prieš Kalėdas ar Velykas). Po kiekviena istorija siūloma didaktinių nuorodų ir patarimų, kaip iš jos gauti kuo daugiau naudos, kaip išmoktus dalykus vaikai galėtų praktiškai įgyvendinti kasdienybėje.

IŠTRAUKA

„Kiekvienos istorijos turinys tilptų į riešuto kevalą. Tačiau net septynios visatos nėra pakankamai didelės, kad tai sutalpintų.“
El Hadj Ahmed

Sykį gyveno žmogus, vardu Jokūbas. Jis buvo labai neturtingas, bet nepasiduodavo negandoms, mokėjo džiaugtis mažmožiais, gyveno laisvas kaip vėjas ir nesiliovė svajojęs.

Aplinkinis pasaulis jam atrodė pilkas, atšiaurus, beširdis ir bedvasis. Jokūbui tai nedavė ramybės. „Ką galėčiau padaryti, kad pasaulis taptų geresnis?" - klausdavo savęs. - „Kaip išmokyti gerumo tuos liūdnus sutvėrimus, kurie juda ir kruta, net nepažvelgdami į šalia esančius žmones, kurie tokie kaip jie patys?" Vaikštinėdamas miesto gatvėmis, jis dažnai apie tai mąstydavo. Sveikindavosi su praeiviais, bet nė vienas jam net galva nelinktelėdavo.

Vieną rytą žingsniuojant tuščia aikšte, jam šovė į galvą mintis: „O jei imčiau pasakoti jiems istorijas?.. Galėčiau perduoti gerumo ir meilės skonį - jie tikrai taptų laimingesni". Pasilypėjęs ant suolelio pradėjo garsiai kalbėti. Senukai, nustebusios moterys, vaikai stabteldavo minutėlę jo pasiklausyti, bet veikiai nusigręždavo ir nueidavo savais keliais.

Jokūbas, žinodamas, kad neįmanoma pakeisti pasaulio per vieną dieną, neprarado ryžto. Kitą dieną jis grįžo į tą pačią vietą ir vėl prabilo skambiu balsu. Jo žodžiai buvo jaudinantys, jie kilo iš pačios širdies. Vienas kitas žmogus ir vėl stabtelėjo prie jo, tačiau šį kartą dar trumpesniam laikui. Kažkas iš jo pasišaipė. Kažkas pavadino bepročiu. Tačiau Jokūbas nesustodamas kalbėjo toliau. „Žodžiai, kuriuos dabar sėju, kada nors būtinai sudygs", - galvojo. -„Vieną dieną jie pasieks žmonių sielas ir jas prižadins. Aš privalau kalbėti ir kalbėti".

Atkaklusis Jokūbas kasdien ateidavo į aikštę ir pasakodavo įvairiausias istorijas apie meilę ir gyvenimo grožį. Deja, susidomėjusiųjų tebuvo vienas kitas, o ir šie sustodavo tik trumpam. Po kiek laiko Jokūbas pastebėjo kalbąs vien debesims ir sparčiai tolstantiems praeivių šešėliams.

Tačiau jis nesiliovė.

Suprato, kad nemokėjo ir netroško daryti nieko kita, kaip tik pasakoti gražias istorijas, nors jos ir nesulaukė atgarsio. Jis ėmė kalbėti užsimerkęs, kad išgirstų savo pasakojimus iš šalies ir nematytų, jog aplinkui - tuščia. Ilgainiui žmonės priprato prie to, kad aikštėje nuolat kalba žmogus, ir kaskart, vos išgirdę jo balsą, aplenkdavo jį iš tolo.

Bėgo metai. Vieną žiemos vakarą, gaubiamas abejingos prieblandos, Jokūbas pasakojo stebuklingą istoriją. Staiga kažkas timptelėjo jį už rankovės. Atsimerkęs pamatė berniuką. Šis pašaipiai sukikeno: „Ar nematai, kad tavęs niekas nesiklauso, niekada nesiklausė ir niekad nesiklausys? Kuriems galams tuščiai švaistai laiką?"

- Mylėjau panašius į save, - atsakė Jokūbas. - Todėl kai tu dar ir gimęs nebuvai, man kilo troškimas padaryti juos laimingus.

Berniukas vėl susijuokė:

- Tu tikras pakvaišėlis... Na ir kaip, ar jie tapo laimingi?

Ne, - atsakė Jokūbas, purtydamas galvą. Tai kodėl nesiliauji? - paklausė berniūkštis, kuriam staiga pagailo pasakotojo.

Jokūbas minutėlę mąstė.

- Taip, nesiliauju, žinoma. Pasakosiu, kol gyvas būsiu. Reikia daryti kažką, kad pasaulis pasikeistų...

Jokūbas nutilo, po to nušvitęs pridūrė:

- Šiandien papasakosiu, kodėl pasaulis neįstengia pakeisti manęs.

Atrodė, jog pasakotojai - senokai išnykusi žmonių kategorija, tačiau mūsų gyvenamuoju laiku, kuris toks proziškas, technologiškas, nedėmesingas ir šaltas, o kartais net žiaurus, pasakotojai atgimė. Jie atėjo iš pačios pasaulio sielos. Papasakoti apie tai, kas mus padaro žmonėmis.

Pasakodami skelbiame savo tikėjimą ir viltį. Pasakojama todėl, kad mūsų gyvenimas yra įaustas laike, paženklintas susitikimais ir įvykiais. Kiekvienas iš mūsų esame savita istorija.

Pasakojimas - tarsi svajonė, kurioje susipynę sąmonės ir pasąmonės dalykai, troškimai ir baimės, atsiminimai ir kasdieniai rūpesčiai, gerai pažįstami tikrovės aspektai ir paslaptys.

Pasakojimas - tai tarsi gyvas, alsuojantis kūrinys, savyje talpinantis daugybę stulbinančių prieštaravimų. Kiekvieną kartą jis esti toks pats ir kartu kitoks, nes atspindi pasaulio troškimus ir baimes.