Gargantiua ir Pantagriuelis

Prancūzų autoriaus Fransua Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“ – pasaulio literatūros klasika, kurioje skaitytojai susipažins su satyriškai papasakota XVI a. Prancūzijos tikrove.

Juoktis iš savo laikmečio ydų – visuomet pavojingas užsiėmimas. Dėl „Gargantiua ir Pantagriuelio“ Fransua Rablė turėjo palikti Prancūziją, slapstytis Italijoje, prašyti karaliaus ir kitų įtakingų asmenų užtarimo, o jo kūrinys buvo įtrauktas ir katalikų bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą. Dažnai skaitytojų vaizduotėje šis romanas žinomas kaip nežaboto grotesko ir farso mišinys, tačiau dar pats Rablė yra kvietęs skaitytojus ieškoti gilesnės prasmės, net jei atrodo, kad „autorius tik šiaip sau juokauja“.

Todėl pasakojimas apie milžino Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą ir žygius nėra paprastas grožinės literatūros kūrinys. Visų pirma – tai vėlyvųjų viduramžių epochos paminklas, maištas prieš laikmečio dviveidystę, renesanso pranašas. Tai traktatas, kuriame savo vietą randa laikmečio medicinos, istorijos, teisės ir mitologijos žinios. Tačiau skaitytojas nenuobodžiaus, nes viskas parašyta žaismingai, ekstravagantiškai ir satyriškai. Tai originalus samprotavimas apie žmogaus būties prasmę, sujungiantis renesanso išmintį ir folkloro bei liaudies pasakojimų motyvus.

Rusų semiotiko ir literatūrologo Michailo Bachtino teigimu, romane galima sutikti naują juoko formą - tai ne satyra, ne linksminantys minią pokštai, tai karnavalinis juokas, kuriame susipina ir pajuoka, ir juokas, ir pamokymas. Jį reikėtų suvokti kaip socialinį įrankį. Anot literatūrologo, karnavalas neturėtų būti suvokiamas kaip minios susirinkimas – tai bet kokių socialinių, ekonominių ir politinių skirtumų paneigimas. Kaukės ištrina ribas tarp skirtingų kastų, grupių, profesijų ir luomų. Didysis humanistas Rablė savo kūrinyje naudoja rašytiniuose paminkluose beveik neišlikusią viduramžių ir Rensanso laikų liaudies juoko kultūrą.

„Rablė skaitytojas nuolat stebinamas groteskiškų herojų nesėkmių, satyriškai pavaizduotų ano meto istorijų, klasikinio išsilavinimo atplaišų. Nenuostabu, kad šis veikalas įkvėpė Swiftą, Volterą, Fieldingą ir net tokius moderniuosius rašytojus kaip Robertson Davies ar Steven Millhauser. <...> Bet Rablė nėra tik triukšmingas komediantas. Jo pasakojimas visas socialines normas nustumia iki kraštutinumo – kalbą, tinkamą elgesį, skonį, pasakojimo techniką, išsilavinimą. Dėl šių priežasčių Rablė laikomas vienu iš labiausiai provokuojančių, laikmečio normas griaunančių rašytojų, nuolatiniu ramybės drumstėju, žmogumi-karnavalu. Skaityti jo darbą – tarsi leistis į pasivažinėjimą atrakcionų parke. Čia nestinga juoko, skaitytojas jaučiasi apsvaigęs, netenka pusiausvyros ar net savo suvalgytų pietų. Tačiau koks šis pasivažinėjimas smagus!“
Washington Post

„O pasaulis – purvina vieta. Visi heroizmą pajuokiantys kūriniai sekę „Gargantiua ir Pantagriuelį“ – „Don Kichotas“, „Tristram Šandis“, Giuliverio kelionės“, „Ulisas“ – kalba apie betvarkę, apie šio pasaulio pamazgas ir gleives ir bando su enciklopedijai būdingu tikslumu aprėpti nepadorią, iškrypusią, chaotišką, apiplyšusią, apskretusią, audringą ir skausmingą visos žmonijos tikrovę. Ir visi šie romanai labai juokingi. Rablė remiasi prielaida, kad ten, kur nėra humoro, nėra išminties – tad jo kūriniai pirmiausia išmoko juoktis.“
The Guardian

Iš prancūzų kalbos vertė Dominykas Urbas