Gamtos kerai. Kaip atrasti kitokį santykį su pasauliu ir išsivaduoti iš nerimo

„Gamtos kerai“ - tai kvietimas kiekvienam iš mūsų patirti gyvenimą visais savo pojūčiais ir pastebėti aplink esantį grožį.

Dauguma mūsų jaučiasi įtraukti į nuolatinių pokyčių ratą: į socialinius tinklus persikėlęs gyvenimas, nesibaigiantis naujienų srautas, į priešiškas stovyklas pasidalijusios šeimos. Esame išsigandę ir pavargę, atitolę nuo savo kūno, išsekę ir nebemokantys atsipalaiduoti žmonės.

Šis nuolatinis nuovargis ir nerimas Katherine’ą May privertė susimąstyti, ką reikia keisti savo gyvenime, kad kūnas ir siela sutvirtėtų. Pasitelkusi humorą, apipindama pasakojimą empatija ir šiluma, ji dalijasi istorijomis apie sunkumus darbe, iššūkius, kurie kyla šeimyniniame gyvenime, ir pandemijos padarinius, ypač jausmus, kurie apėmė pasauliui skubant iš naujo atsiverti. Trokšdama kitokio gyvenimo būdo, Katherine May pradeda tyrinėti atkuriamąsias gamtos galias, analizuodama žemės, vandens, ugnies ir oro elementus bei atpažindama tylius pasaulio magijos pėdsakus, aptinkamus tik tada, kai akylai jų ieškome.

Ar galima pasaulyje, kuriame nuolat vyksta didžiuliai sukrėtimai, jaustis pailsėjusiems ir ramiems?

Kaip išlikti jautriems aplinkai ir pajusti subtilią, aplink mus besiskleidžiančią magiją?

The New York Times bestselerio „Žiemojimas“ autorė Katherine May knygoje „Gamtos kerai“ kviečia skaitytoją leistis į kelionę, kuri padės pažinti savo baimes ir atrasti gamtos teikiamą paguodą.

„Jeigu egzistuotų šio amžiaus dvasia, ji būtų labai panaši į baimę. Jau daugelį metų mes bėgame kaip triušiai. <..> Tai grandininė reakcija, siaubo upė, nesuvokiamai besiveržianti pirmyn, pagriebdama kitus išsigandusius, įsitempusius kūnus, kurie savo ruožtu signalizuoja apie savo pavojų. Nėra vieno plėšrūno, nuo kurio reikėtų pabėgti; jų daug. Dabar mes užsiėmę bėgimu. Viskas yra labai skubu. Kasmet atrodo, kad turime bėgti dar greičiau. Kito sprendimo nėra. Galime tik bėgti, panikuoti ir ištransliuoti savo baimes kitiems, o šie kaip veidrodžiai atspindės jas mums patiems.“

„Kerai yra nedidelė nuostaba, kurią sustiprina prasmė, susižavėjimas, įstrigęs pasakos ir atminties voratinklyje. Jis palaikomas nedidelėmis, beveik homeopatinėmis pagarbios baimės dozėmis – tais paslėptais magijos pėdsakais, kuriuos aptinkame tik tada, kai jų ieškome. Tai jausmas, kad esame sujungti į vieną egzistencijos giją kartu su elementais, sudarančiais šią žemę, ir kad šiame tarpusavio ryšyje yra įkalinta jėga, mūsų suvokimo paribyje esantis virpulys. Tai užmiršti mūsų geologiniai tarpsluoksniai, nepagaunama dalelė, surišanti nepatvarią mūsų materiją: gebėjimas jausti kasdienybėje magiją, perduoti ją savo protais ir kūnais ir būti jos palaikomiems.“