Gamtinio kraštovaizdžio kompleksų ir objektų vizualinės taršos nustatymas: metodika, teisinis reglamentavimas, patirtis

Kiekvienas pasaulio kampelis pasižymi išskirtiniu kraštovaizdžiu ir ypatingomis vietovėmis. Ne išimtis yra ir Lietuva, kurioje gausu ežerų, upių, miškų, kuriančių įspūdingą šalies kraštovaizdį. Tačiau vis sparčiau modernizaciją išgyvenančioje visuomenėje dažniau vartojama ir vizualinės kraštovaizdžio taršos sąvoka. Profesorė Jūratė Kamičaitytė ir mokslų daktarė Giedrė Godienė pristato vizualinės taršos gamtiniams kraštovaizdžio kompleksams ir objektams nustatymo metodiką, kuria vadovaujantis būtų galima apskaičiuoti aplinkai padarytos žalos dydį. Itin aktualioje mokslo studijoje „Gamtinio kraštovaizdžio kompleksų ir objektų vizualinės taršos nustatymas: metodika, teisinis reglamentavimas, patirtis“ analizuojami vizualinės taršos vertinimo metodai ir teisinis reglamentavimas užsienyje bei Lietuvoje; suformuluojama bendra vizualinės taršos sąvoka, apibrėžianti, kas yra vizualinė tarša yra ir kodėl tai tampa problema; nustatoma vizualinės taršos gamtiniams kraštovaizdžio kompleksams ir objektams nustatymo metodikos taikymo sritis, kas skaitytojui padeda įžvelgti realioje erdvėje ir visai arti egzistuojančias kraštovaizdžio vizualinės taršos bėdas.

Skaitantys šį leidinį iš arčiau susipažins su Vilnelės ir Neries slėniais bei Rubikių ežero apylinke – būtent šiose teritorijose buvo atliekamas vizualinės taršos vertinimas, siekiant išsiaiškinti, kokia žala padaryta kraštovaizdžiui. Mokslo studija nėra vienakryptis ar tik mažą suinteresuotųjų grupę galintis pritraukti leidinys. Tai tarpdisciplininis mokslo darbas, integruojantis kraštovaizdžio architektūros, geografijos, vizualinio meno – fotografijos žinias. Dėl šios priežasties leidinys suras savo skaitytoją, kad ir kokia sritimi jis domisi. Problema knygoje „Gamtinio kraštovaizdžio kompleksų ir objektų vizualinės taršos nustatymas: metodika, teisinis reglamentavimas, patirtis“ analizuojama tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu – moksliniu požiūriu gana plačiai apžvelgta literatūra ir informaciniai šaltiniai. Taigi skaitytojai susipažins ne tik su leidinį parengusių autorių iškeltomis išvadomis, bet ir Lietuvos mokslininkų – M. Purvino, P. Kavaliausko, J. Bučo, K. Ėringio, A. R. Budriūno, K. Šešelgio ir kt. – darbais ir atradimais. Dar vienas reikšmingas šios studijos bruožas – remiamasi pasaulio šalių patirtimi.