Galimos žmogaus evoliucijos psichologija

Vienas įdomiausių XX a. mąstytojų P. D. Uspenskis knygoje "Galima žmogaus evoliucijos psichologija" pateikia kitokį nei įprasta požiūrį į psichologiją ir jos studijas, supažindina su specialia šioms studijoms naudojama kalba. Ši knyga dvasiniu tobulėjimu besidomintiems žmonėms gali tapti įvadu į Ketvirtą kelią, vieną iš keturių senųjų ezoterinių mokymų.


Psichologija, kurią šiose įvadinėse paskaitose pateikia P. D. Uspenskis, viena ar kita forma egzistuoja tūkstantmečius ir, priešingai nei šiuolaikinė psichologija, tyrinėja žmogų kreipdama dėmesį į tai, kuo žmogus gali tapti. Suvokęs, kaip mažai jis sugeba kontroliuoti savo reakcijas į išorines aplinkybes bei vidinius stimulus, žmogus gali panorėti surasti kelią, kaip išsilaisvinti iš tokio mechaninio gyvenimo būdo. P. D. Uspenskis aprašo, kaip žmogus turi dirbti vienu metu ir su savo žiniomis, ir su būtimi tam, kad pasiektų vidinę vienovę, ir pasakoja, kodėl šis vystymasis, nors jis ir priklauso nuo paties žmogaus pastangų, taip sunkiai pasiekiamas be „Mokyklos" vadovavimo.

Šiame "Galimos žmogaus evoliucijos psichologijos" leidime yra anksčiau nepublikuota paskaita, kurioje P. D. Uspenskis pateikia keletą detalių apie „Ketvirto kelio mokyklą", su kuria jis buvo susijęs, ir nurodo keletą pagrindinių jos principų, metodų bei taisyklių.

Iš rusų kalbos vertė Mindaugas Gudzinskas

Apie autorių

Piotras Demjanovičius Uspenskis (Peter Demianovich Ouspensky) gimė 1878 metais Maskvoje, kur praleido vaikystę. Jo motina buvo dailininkė, tėvas - geležinkelių inžinierius. Nuo pat mažens Uspenskis pasižymėjo neįprastais protiniais gabumais bei nepasotinamu smalsumu, ir tai gali paaiškinti, kodėl jis anksti baigė mokyklą, prisiekęs niekada nesiekti akademinio laipsnio, ir pradėjo keliauti bei rašyti. Autobiografiniame fragmente" Uspenskis šitaip pasakoja apie tuos metus: „Darbas mokykloje vyko vangiai; buvau tinginys; nekenčiau graikų kalbos ir mokyklos rutinos apskritai. Laimei, mokykloj berniukus labai dažnai palikdavo pačius vienus, ir nors aš gyvenau mokykloje, sugebėjau labai daug skaityti. Būdamas maždaug trylikos metų susidomėjau sapnais ir palaipsniui - psichologija. Šešiolikos pirmąsyk atradau Nyčę. 1896 metais, būdamas aštuoniolikos, pradėjau pirmąsias savarankiškas keliones ir tuo pačiu pradėjau rašyti. Tuo meta tarėjau stiprių anarchistinių polinkių. Ypač nepasitikėjau jokiomis akademinio mokslo formomis ir tvirtai nusprendžiau niekada nelaikyti jokių egza¬minų ir neįgyti jokių laipsnių. Tuo pačiu labai intensyviai dirbau biologijos, matematikos bei psichologijos srityse. Mane nepaprastai sujaudino idėja apie ketvirtąjį išmatavimą ir siaubingai nuvylė įprastinis, „mokslinis" šios idėjos traktavimas."


Keletą metų Uspenskis dirbo žurnalistu, keliaudamas po Rusiją, Rytas bei Europą. 1905 metais jis parašė pirmąjį savo romaną „Keistas Ivano Osokino gyvenimas", pagrįstą idėja apie amžinąjį sugrįžimą. Aptikęs teosofinę literatūrą (kuri Rusijoje buvo draudžiama), Uspenskis atrado ezoteriką, kuri jam suteikė galimybę pažvelgti kita kampu į religiją bei mistiką. 1908 metais jis keliavo po Turkiją Graikiją bei Egiptą o grįžęs į Rusiją 1909 metais jis persikėlė iš Maskvos į Sankt Peterburgą kur pradėjo skaityti viešas paskaitas apie savo keliones bei besitęsiančias stebuklo paieškas.

 

Maskvoje 1915 metų pavasarį Uspenskis sutiko Grigorijų Gurdžijevą. Gurdžijevo idėjos Uspenskiui iškart padarė didelį įspūdį. Uspenskis rašė: „Aš suvokiau, kad sutikau visiškai naują mąstymo sistemą, pranokstančią visas kitas prieš tai žinotas. Ši sistema visai naujai nušvietė psichologiją ir paaiškino tai, ko anksčiau negalėjau suprasti ezoterinėse idėjose." Jis pasinėrė į Gurdžijevo mokymą ir dėjo visas pastangas, kad paskleistų jį Rusijoje. Nepaisant to, asmeninis ryšys su Gurdžijevu, nors ir buvo intensyvus bei produktyvus, truko neilgai. Jau 1918 metais Uspenskis pradėjo jausti neišvengiamą būtinybę atsiskirti, ir jie tais metais išsiskyrė. Nors vėliau trumpai ir dirbdavo kartu, 1924 metais Uspenskis paskelbė, jog nuo šiol jo darbas vyks nepriklausomai nuo Gurdžijevo. Paskutinį kartą jie susitiko Paryžiuje 1930 metais.

Galutinai atsiskyręs nuo Gurdžijevo, likusį savo gyvenimą Us¬enskis praleido Anglijoje, nenuilstamai gilindamas suvokimą apie Ketvirtą kelią ir pristatydamas jį savo studentams.


1935 metais buvo nupirktas namas bei ferma už Londono, ir ten buvo organizuojamas darbas šimtui ar daugiau žmonių, o vėliau da¬bo centru daugiau nei trims šimtams žmonių tapo namas Londone. Karo pradžia pastovų darbą Londone padarė neįmanomą ir Uspenskis išsikėlė į Niujorką vėl vesdamas pastovius susitikimus nuo 1941 iki 1946 meni, kada grįžo į Angliją. Uspenskis mirė 1947 metais.


Prieš sutikdamas Gurdžijevą Uspenskis jau buvo pripažintas matematikas ir rašytojas. 1909 metais jis išleido knygą „Ketvirtasis išmatavimas", dėl ko tapo pagrindiniu rašytoju apie abstrakčią matematinę teoriją. Jo „Tertium Organum", išspausdinta 1912 metais, taipogi buvo plačiai giriama. Ši knyga buvo pagrįsta Uspenskio asmeniniais eksperimentais su sąmone ir turėjo ambicingą tikslą tapti Aristotelio „Organon" bei Francio Bekono ,jNovum Organum" tęsiniu. Bet turbūt patys svarbiausi darbai yra tie, kuriuose perteiktas gilus Uspenskio supratimas bei kruopščiai pristatytas Gurdžijevo mokymas. Tai „Stebuklo beieškant", išleistas po autoriaus mirties 1950 metais, ir „Ketvirtas kelias", išleistas taipogi po mirties, 1957 metais.

 

Kitos Piotro Uspenskio knygos: „Naujasis visatos modelis" „Sąžinė", „Susitikimų užrašai" „Tolimesni užrašai" „Laiškai iš Rusijos, 1919 metai".