Galia, vaizduotė ir atmintis: politikos ir literatūros etiudai

Politikos ir literatūros sąsajos daug glaudesnės, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Pamatinę moderniosios politinės filosofijos problematiką iškėlė rašytojai, plunksnos neatskyrę nuo viešųjų reikalų sferos (Niccol? Machiavellis, Thomas More'as etc.). Didieji anglų dramaturgai analizavo problemas, kurių šiandien negalėtų aplenkti joks rimtas politikos teoretikas. Shakespeare'o istorinės pjesės leidžia ne tik pajusti istorinių šaltinių, kuriuos studijavo visų laikų didžiausias dramaturgas, dvasią, bet ir susivokti politinėse jo pavaizduotųjų epochų dramose, perprasti ano meto politikos institucijų ir praktikų logiką. Tai - puikus įvadas į politikos mokslus, kurio niekada nepakeis jokie vadovėliai. O ką jau kalbėti apie garsiąsias Shakespeare'o tragedijas, iš kurių galima studijuoti ne tik dorybių etiką ir klasikinę politikos sampratą, bet ir visą politinės galios lauką, jo įtaką žmogaus sielai.
Literatūra ne tik numatė didžiąsias moderniojo pasaulio įtampas tarp moralinio autoriteto ir valdžios mechanikos, paslėptos galios ir apnuogintos jėgos, tradicijos ir reformos, individualios sąžinės ir socialinio ritualo (sykiu papročio ir jo etoso), fakto ir vertybės, laisvės ir kontrolės, kalbos ir veiksmo, ji virto socialinės kritikos prototipu ir pirmaprade jos erdve. Ne filosofija, ne sociologija ir juolab ne politikos mokslai, o grožinė literatūra įspėjo žmoniją apie artėjantį totalitarizmą. Kas pasauliui leido suvokti XX amžiaus politinę patirtį geriau, nei šitą padarė didžioji literatūra - Czesławas Miłoszas, Heinrichas Böllis, Günteris Grassas, Milanas Kundera? Ar gali politikos mokslai ir apskritai socialiniai mokslai bei teorinė humanistika kokiais nors metodais, analitinėmis prieigomis ir ypač organizuota mokslo kalba